Ateina laikas, kai dažnai
Mintim skrendi į tolį,
Kur rymo laukdami beržai,
Baltom šakom vilioja.

Tiktai jauti, tiktai žinai,
Kad ne berželiai rūpi,
O po baltaisiais amžinai
Užmigusi motulė.

Juodos žemėlės kauburys,
Viršum liepsnelė virpa,
Pas tave plaka jos širdis
Ir ašara jos žvilga.

Balta gėlė šalta šalta
Lyg paskutinį kartą,
Kada lytėjai ją ranka,
Stovėdamas prie karsto.

Guodžia tikėjimas, viltis,
Kad viską Mamos girdi,
Malonės Viešpaties meldi,
Tegul ramybėj ilsis.

Kiek skirtų metų – nesvarbu,
Jokios ribos nėra,
Kas buvo širdimis kartu,
Kartu liks visada.

Kur rymo laukdami beržai,
Nubarstę lapais taką,
Be žodžių supranti tenai,
Ką žemės grumstas šneka.