sužibo pora naujų akių, sužibo ir užsiplieskė užsidegė ugnim, žaižaruojančia, karšta karšta, kartais net deginančia, plešiančia krūtinę. Tik vat bėda bėdelė, kuo labiau ta liepsnelė šildo, tuo stipriau paskui žarijos degina. O šį karta ir liepsnele gėda bevadint, jausmas toks, kad joninių laužas, net ir jis, toks didis, šimtus žmonių sušildantis ir tūkstančių matomas, dangų nušviečiantis ir rodos ne vieną žvaigždę paliečiantis, prieš šią liepsnelę kaip bebaigiantis savo kelionę degtukas atrodytų.
     Tai vat ir nedrąsu kažkaip tais. Nedrąsu įsileisti tos liepsneles į namus, baisu, kad tiek laiko statyti, tvarkyti, ramstyti supleškėti gali, o tada tai jau nieko gero...  Ir taip tas namelis siūbuojantis linguojantis, pilnai neatremontuotas, o čia...o čia toks žmogus įžengti nori...kas jei prieangy už slenkstelio užkliūs, ant kelių parklūps ir iškris šventoji ugnelė...
     Bet ir aš ne geresnis, vedžioju takeliais kuriais ir pats kartais kelio nerandu, kurių daugelis į pelkynus kemsynus veda, kur įžengus nei pirmyn nei atgal... Ir nebeliktų to namelio, nei pačiam pasižiūrėt, nei Tau liepsnelę iki židinio nunešt.
     O taip senai taip gera ir ramu ant širdies buvo ir taip baisu viską dabar imt ir pamest, kad net nežinau į kurią pusę mestis. o ir vietoje stovėt nesigauna, nes kiek gi toji liepsnelė siaurais šapeliais kūrenama išsilaikytų...baisu, ir žodis tas baisus, o taip norėtųsi, kad kiekvieną rytą nubudusi tu jį girdėtum, ir ne iš kažkieno, o iš mano lūpų, kad...dieve brangus, kad aš pats žinočiau ko aš noriu, nes noriu tiek, kad manasis namelis vien nuo norų siūbuot pradeda. Žinau tik viena, jog nenoriu, kad pasaulis nustotų sukęsis.