Buvo jis be minties,
Lyg iš upės išnėręs.
Buvo jis be širdies,
Tartum plastiko lėlės.

Verkė jis be akių.
Dėl ko verkė – nežino.
Naktys, dienos – sykiu
Ant beračio vežimo.

Nebevijo viltis –
Susiraizgė į kertę.
Strigo seilė karti,
Trukdė žodį ištarti.

Ir nykus drebulys
Vertė ranką ištiesti.
Ar nukris obuolys
Ėmus obelį krėsti –

Žmonės duos ar neduos?
Gal diena paskutinė...
Ar pastums? Be skriaudos,
Jei į purvą sumynė...
...........................................

Buvo jis be kaltės –
Kas tą kaltę pasvėrė?
Buvo jis be vertės –
Viską, viską pragėręs...