visad norėjau mažyčio draugo
numingančio ištiestuos delnuos
tik tuomet kai kalbėsiu Tėve mūsų
o vėliau kad sėdėtų kur paausy
skaitytų savo eiles o manąsias
išjaustų vien iš greitėjančio pulso
nes būna ne žmonių o žmogaus reik
nes kartais šitaip tįsta laikas veidai visų
mano pirštai štai ir nutįso virvutėm
kurias išvyniojau šitaip giliai savin
kad pajutau jog jau kažkas lipa viršun
išlipusį apžiūrėjau-toks mažytis susisukęs
nelabai patrauklus bet kažkuo savas
klausiau kuo tu vardu atsakė o juk sielai
tu savo niekad negalvodavai vardo.
dabar regiu kaip mažasis draugas
sparčiai tiesiasi įgauna jėgos didėja
karštligiškai traukia lapus iš stalčiaus
pildo eilėmis šitaip skubėdamas kad
tekstai kardiogramomis virsta mano
mažėjančio pulso. traukiuosi sukuosi
nelabai ir patraukli jau lipu pati virvėm
giliai giliai į savo nevaldomos sielos tuštumą