Oro balionas tingiai plaukė virš mažo miestelio - bažnytkaimio.
- Šitokia kaitra. Visi kaip išmirę, - tarė vyras, žvelgdamas žemyn.
- Man visa oda nusvils. Pamiršau kremą. Gal jau leidžiamės? – pasiskundė moteris.
- Oi, žiūrėk, yra dar čia gyvų žmonių. Štai, kėblina vienas. E-e-ei, kaip gyvuoji? – šūktelėjo vyras.

Jonas Skarulis pažvelgė į oro balioną. Jis taip gražiai atrodė skaisčiai mėlyname danguje. Kaip iš atviruko. Jis prisidengė akis nuo plieskiančios saulės.  Baliono pintinėje  matėsi du žmonės. Vienas kažką rėkavo ir mosavo rankomis. Skarulis pamojavo jam. Teskrenda sau. Negi gaila. Vis dėlto – grožis. Buvo taip karšta, kad jam net tingėjosi galvoti. Asfaltas tiesiog garavo. O galvoje po vakarykštės dienos skambėjo varpai ir dundėjo būgnai. Ech, kad taip jam su balionu... aukštai... į dausas. Bent atsikvėptų. O tai namie žmona zyzia, be pjūklo pjauna. Prisikabino, kad jis vakar girtas televizijos programą suplėšęs ir ji dabar nežinanti, kada mėgstamas serialas. Gal ir suplėšė. Nes ta televizija - dabar vienos nesąmonės, jam tik nervai ima. Gal ir sudraskė. Kas ten dabar žino.
- Atstok, bėda, - mostelėjo jis ranka žmonai, lyg norėdamas nuvyti įkyrią musę. - Nueisiu parduotuvėn, nupirksiu tau mūsų rajoninį, rasi ten visus tuos savo serialus.
- Tiktai kad staigiai parduotuvėn ir niekur daugiau, gana jau vakar. Dar cukraus ir vanilės paimk. Bandeles kepsiu, vaikai gi parvažiuoja.
- Tokiam karšty bandeles? Tu, Ona, jau visai gal išprotėjai?
- Ne tavo reikalas, eik kad eini...
Taip ir sliūkino jis per šitokią kaitrą. Miestelis tuščias, visi slepiasi kas kur nuo negailestingos saulės. Šunys drybso kaip negyvi, liežuvius iškišę. Vištos blūdinėja kaip apkvaišę. Jonui liūdna, kažkas kirba viduje. Nors atsisėdus kur pavėsyje eilėraštį rašyk. Jis  jau daug turi prirašęs. Gal tris sąsiuvinius. Storus. Ne veltui jų bažnytkaimyje, garsėjančiame pravardėmis, jis vadinamas Poeta. O žmona -  Poetiene. Nors ji  išmano apie poeziją kaip kiaulė apie debesį.
Nusipirkęs  ko reikia ir dar šio bei to dūšiai pralinksminti, Jonas  prie prekystalio ėmė sklaidyti rajoninį laikraštį. Į akis krito juodais rėmeliais apvestas nekrologas.
- Vo blin... – tarė garsiai, - širdis nujautė, kad bus bloga žinia...
Niekas parduotuvėje net neatsisuko į jį. Pripratę jau prie Poetos keistenybių.
Lauke, palei duris, trynėsi Lapinas ir Kotletas. Lapinas, žvitrus seniokas, buvo labai mėgėjas „darmavos“, o žmoniškai kalbant tai reiškė – dykai išgerti.  Valkiodavosi po miestelį, kol pagaliau vis vien ką nors sau susirasdavo. Kotletas buvo kresnas žaliūkas, šiaip  priekabaus ir ūmaus būdo, bet neblogos širdies. Kažkada buvo smarkiai gavęs į nosį, ji liko tokia lyg suplota, o jis nuo tada ir tapo Kotletu. Jo kišenėje kažkas išraiškingai pūpsojo. Ne veltui Lapinas malėsi jam prie šono.
- Maž ir tu ką turi? – viltingai paklausė Lapinas Jono. – Maž suorganizuojam renginį? - Lapinas kažkada dirbo kultūros namuose ūkvedžiu. Kol nepragėrė inventoriaus.
- Ė-ė... gal perlaužiam butelioką, tikrai. Aš va turiu. Tiktai nebedaug likę. Ir tu, matau, ne tuščias. Trise gi smagiau, - pasiūlė Kotletas.
- Aš prisidėč, ale pas mane su finansais blogai. Krizė, - padejavo dėl akių Lapinas.
- Tiek jau to. Kitąkart pastatysi, – kilniaširdiškai sutiko Jonas, puikiai žinodamas, kad jokio kito karto iš Lapino nesulauks, ir iškilmingai pridūrė. - Paminėsim vieną dvasios milžiną.
- Ką, ką ten tokį? – nustebo Kotletas.
- Nu koks tau skirtumas ką. Jei žmogus sako, kad paminėsim, tai paminėsim padoriai, katalikiškai, - skubinosi pritarti Lapinas, bijodamas kad gali dingti tokia gera proga.

Jie  drybsojo jaukiai įsitaisę po senu gluosniu, prie upės. Ratu keliavo stiklinaitė. Upėje mirko dar keli alaus buteliai. Šaltas skaniau. Tokioj kaitroj. Ant žolės mėtėsi agurkai ir keletas duonos riekių. Visai gera užkanda. Po pirmos ar antros čierkos, ir vis už amžinatilsį, žymų poetą, Jonas garsiai perskaitė nekrologą.
- Palauk, ar ne šitas poetas parašė: „krito žiedlapiai, krito ir snaigės, ramunėle, kur tu pageltai...“ -pasipuikavo savo išprusimu Lapinas.
- Eik tu, čia Pauliaus Širvio. O tas poetas, kur mirė, buvo gi atvažiavęs pas mum prieš pora metų, gal prisimenat? Toks mažas su akiniais, su pilku palteliu... Atsimenat tą jo eilėraštį „...vieną vasarą čia, buvo mūsų pasaulis, džiaugsmai ir kančia...“
- Kaip neprisiminsi, toks gražus eilėraštis, - na už amžinatilsį, - maktelėjo stiklinaitę Lapinas. Be eilės, žinoma. – Gerai mes tada su juo pagėrėme, oi, gerai. Kaip ten jis rašė: „kibiruos tu nešeis po mėnulį, ir po kojomis laistei žvaigždes...“
- E-chchch, - giliai atsiduso Jonas. – Čia gal ne to poeto, bet vis vien gražiai...
Kotletas niūriai tylėjo. Jam nepatiko visos tos kalbos apie poezijas. Kotletas nemėgo to, ko nesuprato. Jį tai kažkaip erzino.
- Visi poetai – durniai. Va ką aš  pasakysiu. Ir tas tavo Širvys, ir šitas, kur mirė.
- Na na... – grėsmingai palinko prie jo Jonas.
- Ubagai ir driskiai, ką gi jie gero turi?
- Ką čia nusišneki! Jie – dvasios milžinai!- šokosi Jonas.
- Tai tu gal irgi dvasios milžinas? – nusišaipė Kotletas. – Mačiau tokių....
- Dabar suprantu, už ką tu gavai į nosį, - iškošė pro dantis Jonas ir atsistojęs ėmė raitytis rankoves.
- Na, ir už ką gi aš gavau, gal tu paaiškinsi, milžine? Koks gi tu milžinas. Aborto auka tu – va kas....
Šito Jonas jau nebegalėjo pakęsti.
O Lapinas tyliai čiupo butelį ir įsigrūdo užantin. Neduok dieve, kad tik neišlaistytų. Kai Kotletas ir Jonas Poeta jau nieko nebematydami, keikdamiesi raičiojosi po žolę, jis smuko pro krūmus tolyn.

Jonas sunkiai pakėlė galvą nuo pagalvės. Pažvelgė veidrodėlin. Taip. Kairė akis užtinus. Taip, gerai jį  vakar sudirbo Kotletas. Tačiau ir pats lempon gavo. Žinos, kaip menkinti poetų garbę. Jonas paglostė savo kairę akį ir pasijuto kaip tikras milžinas. Jis užsimerkė, mieguistai mintyse kurdamas eilėraštį, ir svajojo dar susapnuoti ką nors gražaus, kad ir jų miestelį, upės vingį, senąjį gluosnį iš oro baliono aukštybių...