Plėšoma, vėtoma, daužoma,
Kaip drebulėlė vis laužoma.
Vėtrų nuplėšyti lapai
Krenta kaip žalios plaštakės.

Prie žemės nulenkia gūsis:
-Nebūsi, nebūsi, nebūsi!..
Ir kaip tų audrų vidury,
Drebulėle, stovėt dar gali?

Lapai gedulo vėliavom moja,
Saulės šypsnis su varnom plasnoja,
O suspindęs vaivorykštės tiltas
Mano ašarų gijom nupintas.

Kas priglaus pasimetusią širdį?
Kur ji rastų sau vietą nurimti?
Kas karčiųjų audrų vidury
Jai ištartų: ,,Šypsotis gali!”