Kai noris kaktą pamatyti per taikiklį, teks klaust - ar esame mes priešai?
Nors tai ne karo, maro metais nėra lengviausia dilema.
Yra kažkas, kas bendrą būvį kaip nevertingą žiauriai plėšo.
Kada norėsi atsiremti, tikrai jau nebebus į ką.

Matyt, tarp brolių, seserų kažkas augina Aukso Veršį.
Nedoras gyvulys pagraužė tiek amžių saugotas šaknis.
Nesižegnojam kaip kadais prie vieno dubenėlio barščių,
Nes ten draugystė melaginga kaip nuodas taikosi įkrist.

Todėl ir traukiame kas sau skylėtą antklodę ant kūno,
Užuot globėjiškai apdangstę bejėgių vargetų pečius.
Po gentį bastos gyvulys ir nuolatos kažką užkliūva,
Pakišdamas kaip tuos, kaltuosius, ne ką nors kitą - mus pačius.

Kaip kokiu cirku tuo metu grumtynėm gėrisi kaimynai -
Jie mato aiškią savo naudą iš tos beprasmiškos kovos,
Jie dosniai švysteli grašius, kad broliai kristų į purvyną,
Nes Aukso Veršiui jo gerbėjai kaip zombiai viską atiduos.

Tad teks tau susitept rankas, praliejus bendrą mūsų kraują,
Jei pamanysi, kad šią žemę aš nepakankamai ginu,
Nes kartais noras būt žmogum veiksmų ryžtingų reikalauja
Ir vieną klausimą užduoda kas dieną kiekvienam:\"Kas tu?\"