Jau buvo gerokai po vidurnakčio. Lauke lijo įkyrus rudeninis lietus, tyla gaubė visus namus, tik girdėjosi monotoniškas laikrodžio tiksėjimas ir krintantys į lango stiklą lašai.
„ Kur jis galėjo taip užtrukti? Keista...Niekuomet to anksčiau nenutiko. Jis visuomet mane įspėdavo, jei planuodavo grįžti vėliau. Gal kas atsitiko? Nei skambučio, nei žinutės. Tiesiog nežinau ką galvoti,“– jos galvoje sukosi mintys ir ji vis negalėjo įsisąmoninti, kad niekaip nesuranda atsakymo. O širdis jau kėlė įtarimus...“ Sulauksiu ryto, paskui bus matyt.“
Pirma jaudulio banga jau buvo praėjusi, dabar Skaistė stengėsi apie nieką negalvoti ir ramino save –„ užgėrė su draugais, kažkur užsibuvo, o mobilus greičiausiai išsikrovęs. Išgėręs juk nevairuos. Ką gi, tai irgi variantas.“ Ir nusprendė – „neisiu miegoti, vis tiek neužmigsiu, būtinai jo sulauksiu.“
Ak tos išeiginės! Užknisa juodai. Ramino ji save kaip mokėdama: „aišku, ryt sekmadienis, į darbą nereikia, tai jis sau gali leisti ir kiek pakvailioti. Juk kitą kartą ir iš darbo grįždavo gana vėlai ir kiek įkaušęs, gal dabar padaugino ...“– moteris ieškojo bet kokį pateisinimą, bet širdis niekaip nenurimo.
Laikas slinko labai lėtai. Ji stovėjo ir žiūrėjo pro langą, sekė atsimušusius nuo stiklo lietaus lašus, jų kelionę iki palangės. Nežinojo, kiek praėjo laiko, tik pastebėjo, kad lietus jau liovėsi, kad jau keliasi nauja diena.
„ Koks gražus dangus! Debesys išsisklaidė ir saulė, nudažiusi auksine spalva savo kelią, kukliai žvelgia į mano langą. Jau rytas. Praėjo juoda naktis, prislėgusi mane beviltiškumu ir nuoskaudomis. Taip, jau rytas, dabar viskas išaiškės, su dienos šviesa juk viskas keičiasi, viską mes matom kitomis spalvomis, greitai jis sugrįš į namus, kur gi dėsis. Na, aš jam parodysiu...Aš taip nepaliksiu“... Bet jos mintis nutraukė suskambęs telefonas. „ Galų gale sulaukiau, “– dar spėjo pagalvoti ir pakėlė ragelį:
– Sveika, kur tu?
– Labas,– skambino Skaistės draugė Lina.
– Ko tokia surūgusi? Laukiau tavęs, mes juk susitarėm susitikti dešimtą, gal pamiršai? Praėjo jau daugiau kaip dvidešimt minučių, nesulaukusi tavęs nusprendžiau paskambinti. Tai kas gi atsitiko?
– Žinai, Lina, Marius negrįžo.
– Kaip negrįžo? O kada išėjo?
– Jis iš vis neparėjo namo, nenakvojo. Dabar supratai?
– Nepergyvenk, greitai pasirodys, gal užgėrė. Draugams skambinai?
– Ne, niekam neskambinau. Nebežinau ką ir galvoti.
– O tu nieko ir negalvok. Jei kas būtų atsitikę, jau žinotum, vis tiek kas nors būtų pranešęs. Užgėrė, tikrai užgėrė. Luktelėk, aš tuoj būsiu pas tave, abi ir pagalvosim.
„ Kaip gerai, kad ji man paskambino,“– pagalvojo Skaistė. „Dabar tikrai viskas bus gerai, Lina man padės. Aš ją puikiai pažįstu, ji ką nors sugalvos, o gal iki to laiko ir Marius sugrįš, nereikės nieko ieškoti.“ Laikas tikrai neprailgo. Skambutis ją užklupo, kai miegamajame tvarkėsi plaukus.Ji nubėgo atidaryti duris:
– Kaip gerai, kad tu atėjai.
– Vesk, Skaiste, į virtuvę ir viską iš eilės pasakok – kada išėjo, kur, su kuo ir pas ką?
Po gero pusvalandžio jos jau turėjo veiksmų planą ir ėmėsi darbo. Lina skambino telefonu iš eilės pagal sąrašą kiekvienam Mariaus draugui ir jų su Skaiste bendriems pažįstamiems.Bet niekas nieko nežinojo ar tiesiog nieko nenorėjo .sakyti.
– Jokių naujienų, – Lina pasijuto kalta, kad nesugebėjo padėti draugei. – Mes dar neprisiskambinom Valei, tai tavo draugei, kuri vis klijuojasi prie Mariaus. Gal jie kartu?
– Baik tas nesąmones, kam jai mano Marius. Ji turi draugą ir dar kokį! Su Mariumi nėra ko ir lyginti. Bet tu teisi, su ja reikia būtinai susisiekti. Ji žino visus ruošiamus vakarėlius ir daug ką pažįsta.
Valės telefonas tylėjo ir jos nusprendė pačios nuvažiuoti pas ją į namus. Kelionė iš Aleksoto iki Donelaičio gatvės, kur ji gyveno, truko dešimt minučių. Lina paskambino į duris. Po ilgokos pauzės duris atvėrė Valės sesuo Živilė. Skaistė pradėjo ją klausinėti ir paaiškėjo, kad tikrai Marius su visa kompanija buvo užsukę į namus, bet greitai visi susėdo į mašinas ir kažkur nuvažiavo. Skaistė buvo pasimetusi. „Na ir ką gi dabar daryti, kur ieškoti?“ – šios mintys nedavė jai ramybės. Skruostais nuriedėjo ašaros.
– Nusiramink, mes tik pradedam paieškas, – ramino ją Lina. – Tuojau ką nors sugalvosim. Važiuojam pas Norbertą, jis būna beveik visuose vakarėliuose, viską žino kas su kuo draugauja, kuo domisi, kur leidžia laiką.
Jos susėdo į mašiną ir išvažiavo. Norbertas gyveno Garliavoje ir Linai reikėjo vėl tuo pačiu keliu grįžti atgal į Aleksotą ir toliau tęsti kelionę. Gerai, kad Skaistė žinojo kur jis gyvena. Duris atidarė pats Norbertas. Svetainėje buvo dar keletas jo draugų. Ji papasakojo Norbertui apie Mariaus paiešką ir jis kiek padvejojęs ir giliai pasvarstęs, prabilo:
– Jis man skambino ir kvietė prisidėti prie jų kompanijos. Kiek aš supratau jie šventė Virgos gimtadienį, tu ją žinai, sėdi sekančiame kabinete už Mariaus šefo. Jie planavo švęsti kažkur už Kauno, prie Upininkų. Prie upelio, pačiam miško vidury yra jos dėdės pirtelė su banketine,. Prašė tau nieko nepasakoti, nes susirinko tik skyriaus darbuotojai be žmonų ir vyrų. Tai matyt iki šiol ir guli atsijungę. Tu nepergyvenk, jie greičiausiai iš ten ir važiuos tiesiai į darbą. Ryt po darbo ir pasirodys. Neimk taip į galvą, nieko jam neatsitiks. Pati žinai, mes vyrai kai dingstam iš namų, tai kaip nutrukę šunys nuo grandinių. Pašėls ir sugrįš.
– Dėkui tau, kiek nuraminai. Bet man tikrai skaudus toks nesiskaitymas. Ar sunku buvo tą patį man pasakyti? Juk niekuomet aš jam nieko nedraudžiu, tik visur turi būti stabdžiai, – Skaistė padėkojo Norbertui ir jos abi su Lina išėjo.
– Ką darom? Gal ir mes eikim į kokią kavinukę šampo išgerti, – Skaistė buvo įtūžusi ir jai reikėjo nusiraminti.
– Bėda ta, kad aš už vairo. Gal važiuojam pas mane? Turiu paruošusi vištų šlaunelių, išsikepsim ant grotelių, pasėdėsim, paplepėsim. Tik reikia užsukti į gėrimų parduotuvę, namie tuščia, nieko neturiu.
Lina gyveno kitoje Kauno pusėje, Sargėnuose. Po mamos mirties jai su seserimi liko namas, kurį jos ir pasidalino. Savo dviejų kambarių butą ji pardavė, todėl finansinės problemos jos nevaržė, ji gyveno savo malonumui, o ir darbas buvo gerai apmokamas.
– Štai ir mano buveinė. Tuoj užkursim laužą ir pakaifuosim.
Prie vartų jas pasitiko Linos sesuo Rasa su vyru. Lauko židinys jau kūrenosi, šašlykai gulėjo paruošti ir laukė savo eilės. Aplinkui sukinėjosi jų dukrelė Eglutė ir jos neperskiriamas draugas šunelis Tobis.
– Va čia tai uoslė! Jūs pasirodėt pačiu laiku. Tuojau Romas sudės šašlykus, palauksim kokias dvidešimt minučių ir galėsim sėsti prie stalo. Linute, kviesk savo viešnią ir padėk man paruošti stalą.
– Palauk, aš tuoj atnešiu marinuotas šlauneles, o čia – šampanas. Dar du butelius „Kagoro“ dedu tiesiai ant stalo, – ji sudėjo gėrimus ir nubėgo į antrą aukštą.
Skaistė su Rasa padengė stalą. Šašlykai jau buvo iškepę ir visa kompanija susėdo. Smagioje aplinkoje ji nusiramino, prisimiršo Mariaus padarytą skriaudą. Skaistė jautėsi laisvai, liejosi kalbos. Kiek apgirtusi nuo išgerto vyno ir šampano, ji priėmė Linos pasiūlymą  ir liko pas ją nakvoti.
– Rytoj aš tave nuvešiu į darbą. Pasėdėkim dar, toks geras oras. Priešais saulutę taip šilta, atrodo, kad vis dar vasara, gaudykim paskutinius saulės spindulius, tuoj prasidės lietūs, – Lina net nusipurtė, lyg pajutusi ant savo kūno tą šaltą ir įkyrų rudeninį lietų.
Smagus vakaras tęsėsi ir visai nesinorėjo, kad jis baigtųsi. Saulei nusileidus, kompanija išsiskirstė. Lina su Skaiste pakilo į antrą namo aukštą, kur ji buvo įsikūrusi, bet miegoti dar buvo anksti ir jos nusprendė dar pasimėgauti šampano taure. Skaistė pasinėrė į prisiminimus apie jųdviejų su Marium draugystę:
– Su Marium susipažinau paskutiniame kurse. Prisimeni, mūsų grupė organizavo vakarą ir į jį pakvietėm visą fakultetą, tu buvai atsakinga už muziką?
– Prisimenu, tada tu taip žaviai atrodei su savo žalsva suknele, aš net tau truputį pavydėjau. Prisimeni, sakiau – nurengsiu aš tau tą suknelę, man ji geriau tiks, o tu tik nusijuokei. Tada prie mūsų ir priėjo Marius. Man jis patiko, dar pagalvojau, kad tuoj išves mane šokti, bet jis išvedė tave, o aš nuėjau šokti su Norbertu. Su juo ir praleidau visą vakarą.
– Ir aš gerai prisimenu. Pradžioje Marius man nelabai patiko, buvo toks truputį pasipūtęs ir vis dairėsi į kitas panas, bet paskui mes susidraugavom. Kad labai jį mylėčiau, negaliu to teigti, bet man patiko skiriamas jo dėmesys, rūpestis. Po dviejų mėnesių draugystės išnuomavome butą ir pradėjome kartu gyventi. O baigus universitetą susituokėme. Jau trys metai kartu gyvename. Žinai, man kartais atrodo, kad jis mane apgaudinėja su kitom. Jaučiu tą giliai širdyje, bet niekuomet nesekiau jo, nekračiau kišenių, nevarčiau jo užrašų knygelės ir nenaršiau po jo mobilų. Man tai žema. Aš irgi bandžiau flirtuoti su tokiu vienu bendradarbiu, bet taip, nerimtai. Man tik patikdavo erzinti jį, nes jis apie save buvo labai geros nuomonės. Jis buvo įsitikinęs, kad jo dėmesiui negali atsispirti nei viena moteris. Kai jis pasiūlė man intymiau bendrauti, aš jį pasiunčiau. Tada ir išrėžiau ką aš apie jį galvoju, dar pridūriau, kad tokio tipo vyrai man visai nepatinka. Na ir įžūlus tipas. Dar bandė mane juodinti prieš kitus bendradarbius, gerai, kad mano draugės jį nutildė, nes jos žinojo kas iš tikrųjų vyksta. Visas skyrius šaipėsi iš jo, kad buvo atstumtas. Dabar su manimi išvis nešneka, praeina net nežvilgtelėdamas į mano pusę. Aš labai užgavau jo savimeilę. Papasakojau Mariui, o jis tik pasijuokė ir tepasakė, kad nenorėtų būti jo vietoje. Aš specialiai jam papasakojau, norėdama pažiūrėti jo reakciją. Jokių priekaištų ar scenų nesulaukiau. Jis priėmė tai kaip linksmą nuotykį. Širdimi pajutau, kad tokie nuotykiai pastoviai skaidrina ir jo gyvenimą. Bet nieko nepasakiau jam. Juk jam ant kaktos užrašyta – kitaip gyventi jis negali. Susitaikiau su tuo. Vis galvoju, išlis kada yla iš maišo, išaiškės visos jo neištikimybės, tada ir žiūrėsiu. O dabar gyvenam kaip ir daugelis šeimų. Dėmesio man pakanka, rūpestingas, seksualus, o ko daugiau norėti? Tiesa, vaikų tai jis nenori, įsitikinęs, kad dar ankstoka, reikia dar pagyventi savo malonumui. Malonumų tai jis tikrai nepraleidžia, aš jam nieko nedraudžiu, tik prašau laikytis mūsų susitarimo – neišduoti vienas kito. O kaip bus toliau, nežinau ir kol kas apie tai negalvoju.
– O aš dabar pradėjau draugauti su Simu, tu jį pažįsti, iš gretimo skyriaus programuotojas. Siūlė man gyventi kartu, bet aš dar kiek luktelėsiu, man jis labai patinka. Tik užknisa tas jo pomėgis žuvauti. Kiekvieną savaitgalį su draugais važiuoja prie ežerų ar upės.
– Ir tu važiuok kartu, visai smagu. Aš vienu metu irgi važinėjau su Marium, jam buvo užėjęs noras leisti savaitgalius gamtoje, dabar išblėso jo tas hobis, kaip jis pats sako.
Jos dar ilgai plepėjo, paskendusios savo prisiminimuose. Laikas slinko nepastebimai, laikrodis jau rodė pusę pirmos. Rytoj prasideda nauja savaitė, laikas jau ir pailsėti.
Skaistei naktis buvo nerami. Vos užmerkdavo akis, sapnavo vieną ir tą patį sapną – tekanti gili upė ir du jos krantai, apaugę krūmokšniais ir aukšta žole. Viename krante stovi ji, o kitame Marius. Stovi ir moja jai ranka lyg atsisveikindamas, lyg norėdamas kažką jai pasakyti. Vėjas šiurena aukštoje žolėji ir ji negirdi jo balso. Jis rėkia jai, o Skaistė negirdi jo. Eilinį kartą prabudusi ji atsisėdo ant lovos krašto ir jai pasidarė baisu. „ Lyg koks pranašiškas sapnas, einu pažiūrėsiu į kalendorių, jei pilnatis, tai tikrai išsipildys“ – pagalvojo ji ir atsikėlusi tyliai nuslinko į virtuvę, kur dar vakare matė kabantį sieninį kalendorių: „ „Priešpilnis, reiškia bus viskas gerai, sapnas neišsipildys,“ – ji nugėrė porą gurkšnių sulčių ir vėl sugrįžo atgal į savo lovą.
Miego jau nebesinorėjo. Laikrodis rodė šeštą valandą. Skaistė atsisėdo prie lango ir ėmė dairytis. Ši miestelio dalis jau kėlėsi, ji išgirdo kaip Romas trinktelėjo mašinos durimis ir užvedė variklį. Jis išskubėjo į darbą. Išgirdo, kad jau keliasi ir Lina.
– Sveika, tai ko nemiegi? Dar anksti keltis.
– Žinai, Lina prisigėriau vakar, tai ir sapnavosi visą naktį košmarai, prabudusi nuėjau į virtuvę pažiūrėti kokia gi dabar mėnulio fazė. Gerai, dar ne pilnatis, sapnas neišsipildys.
– Na tau visai stogas važiuoja. Nusiramink, nuvešiu tave į darbą ir pati užeisiu pas Marių. Paskui tau paskambinsiu. Tik tu negadink sau nervų. Duosi jam velnių, kaip susipykot, taip ir susitaikysit. O dabar eime gerti kavos.
Atsigėrusios kavos moterys susiruošė ir išvyko. Kaip ir žadėjo Lina, pradžioje nuvežė Skaistę, o paskui pati nuvažiavo į savo darbą. Pirmadieniais, lygiai aštuntą, skyriuje( iš dviejų padalinių) visuomet vykdavo pasitarimas, paskirstymas ir atsiskaitymas už praeitos savaitės darbus. Lina atkreipė dėmesį, kad nėra Mariaus. Nebuvo ir Valės. „ Labai įdomu, kur jie galėjo būti, atrodo , kad abu praleido smagų savaitgalį,“ – Lina buvo nustebinta. „ Ką gi man sakyti Skaistei? Vėliau jai paskambinsiu, iki to laiko gal gražuoliai ir pasirodys “
Po pasitarimo, paėmusi visą gautą medžiagą, ji nuėjo į savo kabinetą ir surinko Mariaus telefono numerį. Niekas neatsakė. Tylėjo ir Valės telefonas. Ji išsiuntė žinutes ir laukė atsakymo. Bet telefonas tylėjo. Paskui susisiekė su Skaiste ir jai papasakojo visas naujienas.
– Kažkas jiems atsitiko. Na, negali Marius taip prisigerti, kad nenueitų į darbą. Nesąmonė. Tikrai kažkas atsitiko, jaučia mano širdis. Kaip manai, Lina, gal į policiją skambinti? Tiesiog nežinau ką daryti.
– Bandyk pati skambinti, gal dar atsilieps. Tik nepanikuok. Aš atsiprašysiu iš darbo ir atvažiuosiu pas tave,– Lina viršininkui paaiškino, kad jai reikia važiuoti į firmą suderinti projektą ir išvažiavo, nors projektas jau penktadienį buvo suderintas ir dabar pasirašytas gulėjo jos stalčiuje.
Skaistė jos jau laukė koridoriuje prie lango ir rūkė. Pamačiusi Liną, nesusivaldė ir pradėjo balsu raudoti.
– Nusiramink, eime susėsim kur nors nuošaliau, kad niekas neatkreiptų į mus dėmesio. Eime, – ji paragino savo draugę. – Gal į tavo kabinetą? Juk tu vis dar viena sėdi, ten tikrai niekas mums netrukdys, – paėmusi Skaistę už parankės, Lina nusivedė ją į kabinetą ir uždarė duris. Reikėjo kažką daryti. Ji primetė galvoje ką tik gimusį planą – susirasti Živilę ir sužinoti kur gi randasi ta dėdės pirtelė, reika būtinai važiuoti į vietą, gal ten kas nors ir paaiškės?
– Skaiste, duok man Valės sesers telefoną, reikia susisiekti su ja ir ...– jų pokalbį nutraukė įėjęs šefas:
– Kas atsitiko, ko tu tokia apsiverkusi? – Skaistė dar garsiau pradėjo raudoti, ji negalėjo ištarti nei vieno žodžio. Šefas stovėjo kiek sutrikęs.
– Tai dėl jos vyro, jis šiąnakt negrįžo į namus ir , svarbiausia , nepasirodė ir darbe. Penktadienį šventė su bendradarbiais kažkur prie Upininkų, visi darbe, tik nėra Mariaus ir dar vienos moteriškės. Lina mano – atsitiko nelaimė. Aš siūlau jai važiuoti į vietą ir pasidairyti. Juk negali būti, kad nieko nerasim. Norim apklausinėti visus vakaro dalyvius, gal kas nors ir paaiškės.
– Teisingai, bet pirmoje eilėje skambinkit į policiją, dar geriau – važiuokit ten pačios. Skaiste, ar girdi mane? Aš tave išleidžiu, niekam nieko nepasakosiu, važiuokit, negaiškit laiko. O tu imk mano vizitinę, kai kas nors išaiškės, pranešk man, – šefas padavė Linai savo vizitinę ir pridūrė,– dėl praleistos darbo dienos nepergyvenk, paskui atidirbsi, o dabar eikit. Tik nusišluostyk ašaras. Lauksiu jūsų skambučio, – jis apsisuko ir išėjo iš kabineto.
– – Skaiste, suimk save į rankas ir paskubėk. Eime, – Lina tiesiog jėga ištempė draugę iš kabineto, pasodino į mašiną ir jos nuvažiavo į policijos poskyrį.

Susiradusios budintį policininką, moterys kreipėsi pagalbos. Jos papasakojo nutikusią istoriją, pabrėždamos, kad praėjo jau daugiau kaip dvi paros nuo Mariaus dingimo, kad jis nepasirodė darbe, bet nieko neminėjo, kad kartu dingo su juo ir viena moteris. Lina apie tai dar mašinoje įspėjo savo draugę, jei pasakys, kad jie abu dingo, tai policininkai tik pasijuoks ir pasiūlys dar palaukti, kol porelė atsimylės. Išklausęs abiejų pasakojimo, jis pasiūlė Skaistei viską pateikti raštu, paskui nenorom užregistravo, pažymėdamas prie pateikto pareiškimo abiejų telefonų numerius.
– Laisvos, galit eiti. Jei bus kokių naujienų – pranešim. Jūsų pareiškimą perduosiu operatyviniam darbuotojui, tegul dirba. O jūs jau eikit, eikit ir netrukdykit mums dirbti.
– Tai tvarka! Gavau kaip šlapiu skuduru per veidą, – Skaistė buvo pakraupusi nuo tokio šaltakraujiškumo. – Jokio supratimo apie elementariausią žmogiškumą. Kaip bejausmis
robotas! – garsiai stebėjosi Skaistė.
– Nieko jie neieškos, kai kas nors praneš, gal tik tada ir nuvažiuos patikrinti. O taip – nepajudinami. Žinai, manau mums reikia paskambinti Živilei ir ją prijungti prie mūsų paieškų, –
Lina paskambino Valės seseriai ir susitarė, kad už dešimties minučių ji pasirodys prie policijos poskyrio.
– Štai ateina, matai? – pirma pastebėjo Skaistė. Ji išlipusi atidarė užpakalines duris ir pakvietė Živilę sėstis.
Lina papasakojo jai naujienas ir ėmė klausinėti gal ką nors ji žino apie tuos įvykius, paskui ėmė klausinėti apie dėdės sodybą. Viską išsiaiškinusios ir sudėjusios į vieną krūvą visus turimus faktus ir žinias, vienbalsiai priėmė darbo planą.
– Važiuojam į tuos Upininkus,– Lina pasuko mašiną ir dabar jos jau skriejo Savanorių prospektu. – Marvelės kolonėlėj užpilsim kurą, kad neturėtume bėdų.
Pagaliau jos išvažiavo iš Kauno. Po gero pusvalandžio mašina įsuko į miško kelią ir Lina, sumažinusi greitį, vis klausinėjo Živilės kur toliau važiuoti. Dešinėje jau matėsi rąstinis namelis, pro pravirą mašinos langą buvo girdėti upelio čiurlenimas.
– Sukit į dešinę, va į šitą nežymų keliuką, privažiuosim prie pat pirtelės, – Živilė parodė ranka į proskyną. – Čia senas kelias, juo anksčiau važinėdavo dėdė, kai dar buvo sena pirtis. Nebijok Lina, tikrai neįklimpsim. Naujas kelias labai išvažinėtas, ten tokios duobės, kad gali galva į lubas atsitrenkti.
Į Skaistę buvo sunku žiūrėti, jos veido išraiška keitėsi kas minutę: tai skruostais riedėjo ašaros, tai kietai suspaudusi lūpas ji kažką giliai mąstė. Privažiavus pirtelę, ji pirma iššoko iš mašinos ir nubėgo prie durų.
– Palauk, durys tai užrakintos. Tuoj aš paimsiu raktus iš slėptuvės ir įeisim į vidų, – Živilė nubėgo prie šulinio. Ten, po akmenų krūva ir buvo slėptuvė, bet raktų nebuvo.
Lina apėjo namą aplink, prigludusi prie langų stiklų bandė įžiūrėti, kas gi ten viduje , tik nieko taip ir nesugebėjo pamatyti. Laikas bėgo, reikėjo ką nors daryti. Jos nusprendė pasidairyti po apylinkę. Živilė nuėjo link upelio. O Lina, nenorėdama palikti Skaistės vienos, paėmusi ją už parankės, patraukė į kitą miško pusę. Švietė saulė, nebuvo jokio vėjo, minkštos samanos spyruokliavo po kojomis, oras svaigino ir atrodė, kad nėra jokių problemų, kad jos čia atvažiavo tiesiog pasivaikščioti ir pailsėti. Tik paukščiai savo giesmėmis trikdė nusistovėjusią tylą. Tai šen, tai ten dar mėlynavo nesurinktos uogos, Lina iš tolo pastebėjo augančias voveraites, kurios lyg dėmės geltonavo žaliame samanų kilime. „ Koks visgi nuostabus miškas,“– pagalvojo ji. Tik Skaistė žengė mišku nieko nematydama, tarsi žiūrėdama į vieną tašką. Jos vaikščiojo jau apie valandą. Apėjusios ratą, moterys vėl sugrįžo prie pirtelės. Živilė jau buvo čia ir šnekėjo telefonu.
– Aš šnekėjau su dėde, Valė jam raktų taip ir neatidavė, papasakojau kas nutiko. Jis prašė sulaukti jo, niekur nevažiuoti. Eime, sėskim prie stalo ir laukim jo, – Živilė pirma nuėjo ir atsisėdo.
– Jūs čia abi pasėdėkit, o aš dar kiek pavaikščiosiu keliu, žiūrėsiu kur veda šviežios mašinų
– vėžės, – Lina pasuko kelio link ir dingo už posūkio.
„ Kas gi galėjo nutikti? “– ši mintis nedavė jai ramybės.Ji ėjo neskubėdama, stengėsi rasti bent kokią smulkmeną, kuri padėtų suprasti tą įvykį. Ant kelio matėsi ne vienos mašinos vėžės, jos vedė į tą patį kelią, kuriuo moterys atvažiavo. „ Iki plento tai tikrai nėra ko eiti, ten tai tikrai nieko nerasiu“, – Lina apsisuko ir vėl sugrįžo į tą patį kelią. Kiek paėjėjusi, kairėje kelio pusėje, ji pastebėjo dar vienas vėžes, kurios atsiskyrusios nuo visų, vedė gilyn į mišką.
„ Čia jau kažkas naujo,“– pagalvojo ji. „ Kaip aš nepastebėjau? Gal kiek paėjėti? “– bet pasižiūrėjusi į laikrodį, nusprendė grįžti, nes bet kuriuo momentu galėjo atvažiuoti Živilės dėdė, Pranas.
Kai Lina grįžo, jos abi sėdėjo prie stalo ir šnekėjosi. Skaistė jau nebeverkė, atrodė, kiek aprimusi. Suskambo Živilės telefonas. Tai dėdė pranešė, kad greitai bus jau vietoje.
Ir tikrai, buvo girdėti variklio gausmas, tuojau pat pasirodė ir pati mašina.
Išlipęs Pranas priėjo prie moterų ir pakvietė užeiti vidun, atidarydamas pirties duris atsarginiu raktu, kurį atsivežė.
– Dėl raktų nepergyvenkit, ne pirmas ir ne paskutinis kartas kai kas nors juos išsiveža, vėliau atsiras, bet kur tie mūsų gražuoliai? Kur jie galėtų būti? – jis praleido į vidų moteris ir uždarė duris. Viduje
buvo viskas sutvarkyta, jokių šiukšlių, jokių purvinų indų, atrodė, kad niekas čia ir nebuvo užsukęs. Tik jautėsi dar šiluma, einanti iš pirties, todėl banketinėj ir buvo šilta.
– Viskas tvarkoje, išvažiavo viską sutvarkę ir neskubėdami. Nieko nesuprantu.
– Dėde, mes apsižvalgėm aplink, irgi nieko ypatingo. Gal jie Kaune, o mes juos čia ieškom? – Živilė klausiamai pažiūrėjo į visus.
– Aš praėjau keliu ir stebėjau mašinų paliktas vėžes, čia už pirmo posūkio pastebėjau į kairę einančias gana šviežias vėžes gilyn į mišką, bet tolyn nėjau, grįžau atgal. Gal reikėtų paėjėti? – Lina kreipėsi į Praną:
– Gal jūs pasėdėkit, o aš vienas nueisiu. Jūs jau pavargusios, tiek išvaikščiojot. Gal tos vėžės irgi niekur nenuves, be reikalo vargsit.
– Aš su jumis,– Skaistė pašoko iš vietos ir nubėgo prie durų.
–
– Man rodos, eime visos, taip bus ramiau,– pasiūlė Lina. Dėdė užrakino duris ir jie visi patraukė keliu, stebėdami mašinų paliktas vėžes. – Tai ten, matot? Kairėje kelio pusėje, – Lina žengė link nurodytos vietos.
– Eime, – dėdė mostelėjo ranka. – Toje pusėje yra nedidelis, bet labai gilus ežerėlis, aš čia dažnai žuvauju. Gal jie ten lauželį susikūrė... Eime.
Vėžės kilo į kalvą, apaugusią krūmokšniais ir aukšta žole. Pasidarė karšta, saulė ryškiai švietė ir norėjosi gerti. Skaistės bateliai apsivėlė purvu ir žole, o iš kulniukų nieko nebeliko, bet ji ėjo, nekreipdama į nieką dėmesį. Pagaliau viršūnė buvojau beveik pasiekiama ranka. Čia vėžės ir baigėsi. Jie pasiekė nedidelę aikštelę, iš kurios atsivėrė nuostabus vaizdas. Apvalios formos ežerėlis iš vienos pusės buvo apsuptas aukštais krantais, beveik skardžiu, o kita pusė – nuožulni, apaugusi tankiu mišku. Ryški saulė apšvietė lygų vandens paviršių, kuris lyg veidrodis, atspindėjo pakrantės medžius ir mėlyną dangų. Tik geriau įsižiūrėjęs, dėdė pastebėjo vandenyje aiškius mašinos kontūrus, kurie auksine dėme išsiskyrė iš tamsaus fono. Jis paskubomis ėmė leistis žemyn. Tą patį vaizdą pamatė ir Lina. Ji tik ištiesė ranką ir sušuko:
– Skaiste, žiūrėk! Mašina!
Akyse ėmė viskas plaukti ir Skaistė atsijungė, šnabždėdama: „ tai Marius, jo mašina...“
Lina paskambino į policiją...
Kai mašina buvo ištraukta iš vandens, Skaistė su Lina, Živile ir Pranu, ir dirbusieji šalia žmonės mašinoje pamatė du nuogus kūnus. Tai buvo Marius ir Valė. Ta pati Valė, kuri tikino, kad Skaistė jos pati geriausia draugė...
Meilė nutrūko rugsėjy...