Negeri man rytai, kai laukai jau nubalę
Ir pritilusi upė alsuoja rūkais,
Kai ant spalio krūtinės linguoja auksiniai medaliai,
Kai padangė vis žvelgia paburkusiais savo vokais.

Netgi saulė atrodo tokia apsiblausus,
Lyg virš medžių pakilus mieguista vėlė.
Ant išarto dirvono sapną vasaros saugo kaliausė,
O aštriais šalčio pirštais ruduo bando širdį jos liest.

Tik kovai, kaip kareiviai galulaukėj budi,
Mindo žemės nuogumą ir bado nagais.
Negeri man rytai, nes diena, aš žinau, bus nuliūdus
Kaip ir tos, kurias savo nutirpusioj rankoj laikai.