Mugė

Po truputį užsimiršo lietuviškas kuklumas, rimtis ir... Rūtos gi nekvepia plastikinių langų užuovėjoj. Žalia gamtos tapo salotine lipukų. Ir kodėl? Nes užaugome. O gal tik „ūgtelėjome“? Šilta buvo po rėžimo sparnu. Malonus, jei ne tas, tai kitas globos jausmas tautai ir iki šiol. O jei visgi Lietuva būtų ne „skylė“ emigranto purvinomis panagėmis mintyse, o „skylės“ gyventojas taptų ne tik „stilingu“ Gedimino prospekto praeiviu? Kas pasikeistų, mums, pagaliau, virtus savimi?
Kai Albertas Juozėnas viešai suabejojo sąjūdiečių nešamo rytojaus blaivumu, nežinodamas, kad už tai baltušiškas meninis žodis merdės liepsnose, matyt, jau tada matė lietuviško laisvės privilegijų (jomis naudotis mokame be skrupulų), o ne prievolių, sunkaus atsakomybės nešulio, troškulį. Jau kita karta mato rytojaus dabartį ir „skaito“ šonu palinko Juza. Laikas sustatė viską ir visus į vietas. Kiekvieno iš mūsų (lietuvio) vieta – įlomis pasauliniame sociume. Ir mes patys norime tuo šventai tikėti. Štai kodėl mūsų pačių rankų pagalba atvira liepsna degs dar ne viena žmogiškumo istorija, o mes dainuosime šalia laužo su ašaromis akyse laisvės himnus.
Klajojančiame identiteto laive pramuša atsirado ne nuo ko kitko, o stipriai smogus dvylikos centimetrų kulniuku. Nepastebimai, iš lėto, grimzdome okeanan, nė vienu iš pojūčių nesuvokdami dvasinės metamorfozės priežasties. Mirtis buvo staigi ir neskausminga, nes prieš tuos, kurių balse jautėsi konvulsijos, buvo panaudota legalizuota eutanazija. Pirmyn į šviesą tolumoje, kai tik paspausime rankas tiems iš už Atlanto, o sekantieji – mus amžių amžiais dalijęsi. Taip miršta tie, kurie yra tik desertinės vyšnaitės ant švediško stalo.
Komercijos vergais tapome jau tada, kai išmokome skaičiuoti valiutą ir pajutę jos galią. (Pa)perkamumas – matas, kuriuo imtasi vertinti visa, kas esmiškai jokio išliekamumo neturi, tai, ko karstan nenusigabensi. Į ten – bemiegės darbo ritmu ir už dyką. Tuo tarpu Lukiškių aikštėje tvyro slogulys: vaidenasi tasai vyriškis, tiesia ranką debesijos link (romantikas?) ir, deginančiu šalčio nudiegtas, suka ūsą nuo memorialinių lentų anapus gatvės (ir aš jų nepažįstų nė vieno). Ir taip kiekvienas praeinantis pro šalį. Nepalydime vieni kitų.
Į pasaulį su šalta vidujybe eina minios. Madingas sarkastiškas veidas bei šešėlis mūruose sukryžiuoja mažuosius pirštelius. Judviejų apsikabinimas kaitria žvarba atsiliepia ir į mane. Minia pamažu tipena betoninėmis alėjomis: jų akis džiugina rudeninės vitrinos ir geltonųjų puslapių šnaresys. Tame judėjime matai, kaip vienas kitas, ryškus iš blankiausių, apsižergia būtinybę rėkti ir skelbia rūkui apie šventą entuziazmo apsireiškimą. „Šalin skepsį, liūdesys neturi pavidalų! Ženk priekin, skaldyk su šypsena!“ Ir visi klauso. Kartoja it maldą pajodžargos riksmą, po nosim nerangiai šiurendami orą.
Nepastebėjau, kaip Tu holivudiškai man nusišypsojai ir aš... Gaivališkai troškau to paties baltumo sieloj. It prieš Velykas. Šventai. Kalbėti taip, kad ir mano žodžius kartotų minios. Sapne regėjau: užsikariu ir pasikariu – kilni auka tam, kad prieš mirtį pamatyčiau visus jus baltus. „Kas, po velnių, aikštėn tą niekšą įleido!?“ Gargaliuoju alyvų kvapu, traukiu žemės dulkes nuo asfalto, draskau odą nuo kaklo ir niekaip nesugriebiu kruvinos gyvenimo virvės. Dieve, kaip skauda įkvėpti! Aplink mane susibūriavusi pilkuma sklaidosi. Rūkas užlieja barokines aukštumas. Ne, negaliu atsakyti tau tuo pačiu, kai apnuoginta mano gūžtis raitosi lopšy prie parko suoliuko.
Į mane šaltai eina minios. Be vardų, slapyvardžių, inicialų, su gigantiškais tuštybės transparantais. Juose mano raidė. Vertink ir svarstyk, pirk ir perparduok. Mugė.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Ar kas būtų pagalvojęs, kad pamiršime buvusiuosius, vakarykščiu šienu kvepiančius. Nublukę rūpintojėliai pakelėse žvelgia į mus ir atsidūsta skausmingu paskutiniuoju.
EmiŠpei