Ant pustomų dulkių statausi rytojų,
Tad pastatas nuolat kaip gyvas liūliuoja.
O stogas? Tai - žvaigždės, tai kelias į Rojų,
Kurį iš svajonių kas dieną dėlioju.
Žinau, kad užtenka tik pūstelėt vėjui,
Ir dingtų gyvenimas, jo lyg nebuvę.
Tad kam leist pelyti į skrynią sudėjus
Batukams raudoniems, su plunksna kepurei?
Stveriu šią akimirką smalsiai ir godžiai,
Kieme tarp daržovių jaučiuosi valdovė,
Gūžiuosi nuo vieno netinkamo žodžio,
Kurį nekantrybė netyčia išspjovė -
Baugu ne sugriūt, bet palikti netiesą,
Kuri kitą kartą be valios paliktų,
Kai aš su svajonėm naiviom sutrupėsiu,
Bet likusi dulke nors pamatui tiksiu.
O būti bet kuo negaliu ir nenoriu.
Gimei - ir ieškok savo vietos po Saule,
Kad gyvo gyvenimo lengvos svajonės
Sutilptų bežaidžiančio kūdikio saujoj.
Tegul neužgoš sau paminklo šešėlis
Naujųjų gyvenimų būsimo kelio.
Gyvenimas trunka tiktai valandėlę,
Bet žolės ant jo ilgus šimtmečius želia.