- O gal, dzieduli, snustelėki valandėlę, kitą. Galėtum ir pusdienį. Į mokyklą tau nereikia, - patarė Egidijus.
    Jis dar vis atsargiai lašino ruginukę į stiklinę, atrodė, net skaičiuodamas lašus. Bet štai valandėlė, kai ryžtingai atitraukė butelį nuo stiklinės:
    - Pradžiai užteks.    
    - Pradžiai?      
    - Ne čia, tai kitur užklydę surasim. Varduvininkai juk.
    - Suprantu, kad ir mano vardą „Lietuvio kalendoriuje“ įrašėte. Puiku! - lyg pasidžiaugė Burtautas. - Tikėjausi, kad vieną kartą taip atsitiks. Bjauru  savo vardo nematyti rugsėjo 1-osios varduvininkų sąraše. „Lietuvio kalendoriui“, manau, dar bjauriau, kad jo ten nėra. Kažkas išspiria iš ten ir dainuoja „kaip apsiženijau, pačios nemylėjau“. O tu, vargo žmogau, nežinai, nei kas, nei kodėl išspyrė.
    - Palauk! Palauk. Tu apie ką? Yra daina ir ją reikia dainuoti, kaip užrašyta.  Yra „Lietuvio kalendorius“, ir jis...
    - Turbūt manai, kad nesugebėčiau taip pastaugti, kaip tamsta? – nutraukė mane mįslingai atsiliepdamas Burtautas ir neatsiklausęs paėmė stiklinę iš Egidijaus rankų: - Ne lašink ir žvirblius gaudyk, o pilk ir nepagailėk!        
    Egidijus nelabai suprato, ko reikalauja Tomo Vaisietos mokinys, bet jo stovėsena buvo stipri, it šaknimis prie žemės pritraukta. Burtautas dar arčiau prikišo stiklinę.
    - Pilk!
    Ant žarijos užšoko ir Egidijus:
    - O kas mums liks? Gerk arba negerk, bet daugiau – nė lašelio!
    - Ačiū ir už tiek! - padėkojo Burtautas: - Iš kojų neiškrisiu ir protelio nepamesiu. Būkite visi sveiki ir žinokite, kad neišeisiu iš Pastogės departamento, kol Burtauto vardas nebus įrašytas „Lietuvio kalendoriaus“ rugsėjo 1-osios dienos sąraše. – Ir atsisukęs tiesiu taikymu į mane: - O išgerti, dzieduli, siūlau bent kiek kitaip negu mums rodei. Kaip tu ten? „Nagi, burna, nebūk durna, prašome, brangute – išsižiok! “  Betgi reikia žegnotis stikline: “Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mano burna, ir nebūk kvaila: kai prinešiu – išsižiok! “. Žodį „durnas“ tikras lietuvis privalėtų palikti ten, iš kur jis atėjęs.  
    Stiklinė su naminuke, praėjusi kryžiaus kelią, greitai pasirodė prie Burtauto burnos, kuri, paklusniai išsižiojusi, vienu gurkšniu palydėjo ją į skrandį. Burna lyg atsiduso: „Amen“. Bet tai tik gražios smulkmenos. Tuoj po jų Burtautas suspigo tuo ausis kurtinančiu balsu, kad negalima buvo nepatikėti, jog karas vėl sugrįžo į Šklėrių sodžiaus Dirvonų pievas, į tą jų rytą, kai po granatos trenksmo, po plačią apylinkę nuaidėjo mirties smaugiamas Tertelio riksmas. Atrodė, va, va atsiminsiu jo vardą ir sąžinės nekamuos panašios užmarštys. Dar gyvenam, o jau neatsimename net ir tų, kurie galėję kartu gyventi ir valgyti žemės žmogaus duonelę. Samagonu apdujusios mano smegenys greitai giedrėjo, blaivėsi. Jau net išgirdau, kaip vaikštinėja sieninio laikrodžio rodyklė. Žingsneliai trapūs, sekundėmis matuoti. Neatrodė, kad galiu kalbėti protingą žodį, tačiau:
    - Tu esi, Burtautai, tikras aktorius. Niekas taip gerai nežino, koks tu tikras, tačiau aš jau žinau. Bet irgi neseniai, tik dabar sužinojau.
    - Toks tikras, kad net mano vardo kalendorius baidosi.    
    - Neskubėk, Burtautai. Neišsprendžiamų dalykų tikriausiai nebūna arba  jie labai reti, bet tai, ką anksčiau kalbėjau apie Petro ir Julijos Tertelių šeimyną...
    - Kad vienas jų sūnus karą norėjo susprogdinti?
    - Man atrodo, kad tai irgi teisybė. Granatos nesviedė bet kur ir bet kaip. Jis taikėsi ją numesti, pataikydamas į kareivišką šalmą. Toks metimas užtruko, na ir...  Šalmas liko, o ... Jis buvo trečias vaikas - po Domo ir  Elenos.  Vardo vis dar neatsimenu. Visų kitų atsimenu, o  jo – ne.
    - Ar manai, kad tai kažką reiškia?
    - Karas, net ir jam praėjus, buvo stipresnis už Šklėrių žmones. Tiek jau ir belikę kaimo. Beveik nieko. O tuomet tai didelis sodžius, - pasakiau ir kažkodėl parūpo: - Kažin, kas jam kryžių pastatytas? Ar atsiras kas nors?
    - Kaip ruginukė? Negi išgaravusi. Neįtikėtina, kad dziedulis tokią laikytų- nusuko kalbą Egidijus.
    - Ką, ar neliko? Lyžtelėsi ir sužinosi. O man užkandos nereikia, - atsakė Burtautas ir įsikibęs akimis į manąsias:
      
                  Jūs neverkit, berželiai, prie kelio,
                  Negraudinkit motulės senos.
                  Dar gyvi Lietuvos partizanai.
                  Jie šauks tautą ir ves ją kovon, -  
    
    brandžiu, gerai išnokintu tenoru uždainavo Burtautas ir aš kažkodėl pagalvojau, kad Pastogės departamente dar taip niekas nedainavo. Galva blaivėjo, širdyje darėsi įspūdinga, erdvu. Jau nemačiau, kaip tolimesnę kelionę tęsia naminukės butelis ir negalėjau patikėti, kad Burtauto vardo nėra „Lietuvio kalendoriuje“ tarp rugsėjo 1-osios varduvininkų.  
    - Kaip Virgilijus Noreika...
    - Ne, Burvile. Ne. Virgilijus čia niekuomet  nedainavo.
    - O jo repertuare, matyt, tokios dainos net ir nebuvo. Nagi, varduvininkai,  paragino Burtautas ir:
                
                  Už atgimusią Lietuvą naują,
                  Už jos laisvę ir aušrą giedros...

      Ir dievas visus mus pasaugojo nepaklausti, iš kur šį dainą jam žinoma, nes vis dėlto jautėsi, kad kai kurie ją girdime pirmą kartą, nors jos tekstas užrašytas pirmuose kalendoriaus puslapiuose. Pakėliau jį, šiltai priimdamas į rankas, ir reikėjo tikėti, kad su juo net vienuolika metų jaunesnis arba kad dar esu praėjusiame laike, kuris užrašytas ant tamsiai žalio viršelio:
                                
                                  1999
                                  lietuvio
                                  kalendorius   
    
      Negalvojau, kad šie metai laimingi ir jam, „Lietuvio kalendoriui“, kadangi per metų laikus jis žingsnis į žingsnį, dieną į dieną keliauja kaip tada, tik, žinoma, dabar jau seniai išgarinęs spaustuvės dažų kvapą. Atsimenu, kaip smagu būdavo dar prieš Naujus Metus pirmą kartą atversti jo puslapius ir išgirsti leidėjos Danutės Balsytės žodį. Ar kas galėjome įtarti, kad tai priešpaskutinis „Lietuvio  kalendorius“? Ar kas galėjom numanyti, kad išeinantis XX a. išsineš ir paskutinę „lietuvio“ laidą?
    Kai reikalas rimtas, manęs nereikia raginti, kad dainuočiau. Maniau ir manau, kad tokias atvejais prasmingiau padainuoti negu persižegnoti. Prasmingiau atsiversti „Lietuvio kalendorių“ ir mąstyti apie tautos ateitį negu per maldaknygę prašytis, kad būtume priimti į dangų.    
                
                Mūsų kerštas ir atpildas kaupias, -
                Nemari Lietuva greit pabus!  

    Daina nutilo. Net nematydamas jaučiau, kaip į mane  susmigo varduvininkų akys. Tyloje vėl skaudžiai vaikštinėjo laikrodžio rodyklės, o netrukus sukuždėjo mano verčiami kalendoriaus lapai.
    Atsiverčiau puslapį  su rugsėjo 1- ją, kur varduvininkų sąrašas. Neatitraukdamas nuo jo akių:
    - Ką darom, ponai?
    - Gal reikalinga priesaika? Kaip seime.
    - Ne tavęs, Burtautai, klausiu, o dėl tavęs.
    -  Dzieduli, mums esi kaip Jonas Basanavičius Vasario 16 -sios  Akto signatarams.  Gal ne visai taip, nes neįtikėtina, kad taip greitai išsipagiriotum, bet... kokių tik stebuklų nebūna šiame Dievo ir Žmogaus santykių pasaulyje. Man tai irgi panašu į stebuklą, - prakalbo Egidija.      
    
                          (bus daugiau)