KARO MINISTERIJOJE

Ankstyvą vasaros rytą sostinės Karo Ministerijos banketų salėje susirinko apie tris šimtus penkiasdešimt aukšto rango karininkų, regionų patrijų ir, žinoma, patys svarbiausi Vidaus Reikalų Sektoriaus valdžios šulai. Prabangioje neokolonijalio stiliumi išpuoštoje patalpoje stovėjo pusračiu sustatyti stalai ir krėslai. Ant stalų – neregėtos pietų kraštų vaišės. Aukštai kabantys šviestuvai į apačią žėrė vaiskią šviesą, kuri atsispindėjo ant sėdinčių veidų ir pečių. Čia tvyrojo šurmulys, nes pačios iškilmės dar nebuvo prasidėjusios. Visi laukė Elio Voreno Makdoilio, vyriausiojo Kraterio regionierių patrijo. Bet svarbiausi iš laukiamų asmenų – Karo ministras Gentas ir jo dešinioji ranka Karmalis Danas. Jų pranešimai turėjo būti labai svarbūs. Apie tai buvo informuoti visi sukviestieji atsakingieji asmenys.
Robas Veineris čia atvyko tik prieš valandą, palikęs visus reikalus Kraterio II regione tvarkyti naujam vicepatrijui Svaradansylui, kuris paslaptingomis aplinkybėmis iš kelio pašalino savo oponentą Edą Rebrentą. Galbūt tai įvyko dėl pastarojo ūmaus charakterio, mat dėl šios priežasties dažnai kilnotas iš vienos vietos į kitą...
Robas sėdėjo šalia stalo kaimyno, kuris pasigyrė neseniai sulaukęs originalaus mąstymo naujoko, labai uoliai atliekantį savo pareigas. Veineris jau seniai pavydėjo III regiono į kurį siuntė pačius geriausius specialistus ir perspektyvius naujokus. Beje, ir atlygis už darbą ten yra padoresnis, jau nekalbant apie jų techninę bazę ir regionierių gyvenimo sąlygas.
Kitoje pusėje sėdinčio stalo kaimyno Veineris nepažinojo, tad su juo tik pasisveikino...
Pagaliau visi susirinkusieji nuščiuvo, pro duris įžengus svarbiausiems pokylio dalyviams. Kažkas įjungė paslėptą grotuvą, iš kurio pasigirdo trankus maršas – Ardanos himnas.
Visi svečiai mašinaliai atsistojo ir, rodydami pagarbą, užtraukė kapotą himno tekstą. Veineris giedojo atsainiai, paskendęs savo minčių jūroje, o žvilgsnį nukreipęs kažkur ne į atėjusiuosius.
Pagaliau tratantys būgnai ir būrys giedotojų nurimo. Paskutinieji garbės svečiai prisėdo į jiems skirtas vietas. Pirmas tylą pertraukė žilas senis, vilkintis melsvą generalisimo uniformą. Tai buvo Gentas, pasižymintis puikia iškalba, tvirta laikysena, iš kitų išsiskiriantis ganėtinai aukštu ūgiu ir nepriekaištingu autoritetu. Jam pasirodžius, salėje atsirado anksčiau neregėti asmens sargybiniai, kurių nublizginti lazeriniai pistoletai ir įvairūs nereikšmingi blizgučiai ant krūtinių atspindėjo ryškią šviestuvų šviesą.
- Gerbiami ponai, - Gento žodžiai nuskambėjo aidžiai, tarytum po kiekvienu stalu paslėpti garsiakalbiai, nors šitaip ir nebuvo. – Čia susirinkome paminėti respublikos nepriklausomybės keturiasdešimt aštuntąsias metines. Jūs visi kuo geriausiai žinote garbingus valstybės pirmąjį ir antrąjį prezidentus, drąsiuosius kovotojus už laisvę ir pergalingą tos kovos pabaigą. Tačiau be jokių užuolankų noriu pranešti, kad mūsų respublikoje esama piktžaizdžių, kurių ne taip greitai ir sėkmingai pavyks atsikratyti. Jūs, manau, neabėjodami pasakysite - tai Krateris. Bet būsite ne visai teisūs. Visa mūsų bėda – perdėtai uolūs regionieriai, kurie rizikuodami savo kailiu neretai kiša nosį ten, kur nereikia. Pagausėjo pranešimų apie paslaptingai dingusius regionų kontroliuotojus. Jie dingsta todėl, kad į kovinius žygius, tyrinėjimus ir budėjimus leidžiasi tinkamai nepasirengę. Dabar mes privalome kraterius, o ypač Zombyrą, tik stebėti ir saugoti, kad ten nepatektų joks žmogus ar fongvylas, o ne valyti juos nuo psichodemų. Paklausite, kiek gi sunaikinta tų velnio išperų? Pasakysiu, kad jų būta tik apie 29. Per ištisus dešimtmečius nuo pat šimtas šešioliktųjų! O ar turime nors vieną to padaro iškamšą? Ne! Jie visi ištirpo regionierių akyse, vos pamėginus prie jų prisiartinti. Tad apie pergalę nėra jokios kalbos, kol nesame tam pasirengę.
Generalisimas trumpam atsikvėpė, išgėrė vandens stiklą ir tęsė toliau:
- Antra – zombyrai ir zorgai tampa vis atsargesni kiekvienai mūsų atakai. Jei kadaise apie Kraterio gyvybę niekas planetoje nieko nežinojo, tai 116 – aisiais apie juos pasakyti galėjo pirmieji tyrinėtojai. Po keturių metų prakeiktų mutantų aukomis tapo net 17 žmonių. Dar po keliolikos – jau beveik keturiasdešimt. Šių metų duomenimis jau praradome beveik pusketvirto šimto regionierių, dvidešimt visureigių, septynias mobiliąsias stovyklas, neįskaitant labai brangios įrangos.
Gentas stengėsi kalbėti įtikinamai, tarsi pasverdamas kiekvieną savo žodį:
- Statistikos Departamento duomenimis, psichodemai ne tik stiprėja, bet ir plečia savo įtakos sferą. Prieš du metus stebėtojai pastebėjo, kad zorgus jau matė vadinamąjame Šešėlių mieste, kuris, žinote, yra už 120 kilometrų nuo kraterio. Mutantams, pasirodo, vieni niekai įveikti radiacija ir karščiu pulsuojančią Rodmero dykumą. Ko gero, nesuklysiu teigdamas, kad tos velnio išperos sparčiai dauginasi ir žada dar labiau keistis...
Pokylių salėje tvyrojo visiškas štilis. Dauguma klausėsi gal būt iš pagarbos, nes garbaus pono paminėti faktai buvo visiems žinomi. Tik Robas Veineris kurlink suka generalisimas. Patrijus jau seniai girdėjo gandus apie tai, kad vadovybė nori nusiplauti rankas, sprendžiant opią Kraterio problemą. Robas žinojo, kad jei mažesnieji krateriai ir nepasižymėjo tokiu pavojingumu kaip Zombyras, tai pastarajame tų neišsprendžiamų problemų būta kur kas daugiau. Čia reikėjo ne gyvosios jėgos persvaros, bet kur kas tobulesnių technologijų, apdairesnių sprendimų ir ypatingai greito veiksmo. Pastarųjų dalykų čia buvo gerokai stokojama. Įvairios biurokratinės pinklės ir valdininkų stabdžiai gerokai kliudė Kraterio valymo, įsisavinimo ir, galų gale, valdymo procesą. Tiesą pasakius, patrijus visiškai sutiko su generalisimo teiginiu, kad iki šiolei nebuvo įsisavintas ir išvalytas nė vienas Kraterio kvadratinis kilometras. Tai, kas buvo skelbiama paprastiems žmonėms, panašėjo į blefą. Robas seniai nebetikėjo revoliucinėmis psiaudopatriotinėmis įdėjomis, kurios tiesiog lyste lindo “į akis” per televiziją, radiją ir spaudą. Veineris buvo vienas iš tokių, kuris žaižaravo maišto idėjomis. Tačiau Robas negalvojo, kad Zombyro problema yra neišsprendžiama, jog ją verta padėti į šalį, apleidžiant Kraterį su visais ten besislepiančiais psichodemais. Patyręs regionierius jau nebesiklausė generalisimo postringavimų, kuriais stengtasi užmigdyti kiekvieną čia atvykusį klausytoją. Veineris turėjo savo nuostatą, kurios neketino pakeisti.
Tuo metu Gentas toliau kalbėjo apie regionierių demobilizavimą į naudingesnius valstybės saugumo sektorius, išreikšdamas mintį, kad zombyrai ir kiti padarai turi būti palikti ramybėje.
Po generalisimo kalbos, nuščiuvus ilgiems plojimams, daugelis ilgokai tylėjo. Tik iš priešingos salės pusės girdėjosi tylą trikdantis šnabždelynas. Robas, kai kiti jo kaimynai ėmėsi doroti ant stalų sukrautų vaišių, pamėgino įsiklausyti ką ten nepažįstamieji kolegos kalba, tačiau per kilusį valgytojų keliamą šnaresį, kosčiojimą ir stalo įrankių skambėjimą, jau nebuvo įmanoma ką nors išgirsti, juolab kad netrukus prie mikrofono pasirodė Makdoilas.
Tai buvo pagyvenęs ir visko patyręs regionierius, savo karjerą pradėjęs septintame regione tais pačiais 138 – aisiais metais, kai Robas Veineris savanoriu įstojo į regionierių gretas...
- Sveiki kolegos, ponai, serai. Ką tik išklausėte gerbiamo generalisimo konstatuotų negailestingų faktų. Tikriausiai ir patys žinote, kad mūsų padėtis nėra lengva ir reikalauja nevienprasmio apsisprendimo dėl ateities. Ką turime daryti? Mums būtina išformuoti regionierių būrius ir paskirstyti juos visus po visą Respubliką. Mes turime ir kitų priešų, pavyzdžiui, Edoną. Tie pietiečiai visiems mūsų piliečiams nuo nepriklausomybės paskelbimo laikų yra gerokai įsiėdę į daugelio mūsų smegenis. Reikia imtis darbo, eliminuoti priešininką, o tik po to galėtume kibti į Kraterio problemas. Tuomet mūsų galia bus ženklesnė. Turėsime ir galingesnių technologijų, ir geresnių ginklų. Juk Edonas nuo seno pasižymėjo mįslingais kažkokių mokslinčių judėjimais. Pas juos, El Kadoje, sutelktos visos karinės pajėgos ir šviesiausias protas. Mūsų agentai dar septyniasdešimt trečiaisiais jų šalyje aptiko slaptas gamyklas, kuriuose buvo kuriami sudėtingi metalų lydiniai kovinių mašinų šarvams. Jie pirmieji vėl atkūrė paradunkerį, išrado tobulus metalo ir kitų medžiagų detektorius. Žodžiu, nors jų ekonomikos lygis ir yra žemesnis nei pas mus, tačiau išradybos pažanga ženkli ir nežymiai atsilieka nuo prieškario lygio...
Vyriausiasis patrijus ilgokai dėstė savo argumentus, kuriems linkčiojimais pritarė Gentas bei trečiasis šio susirinkimo garbingasis dalyvis K. Danas – apkūnus generalisimo pavaduotojas. Dauguma aukšto rango karininkų taip pat pareiškė pagarbą kalbėtojui, ją išreikšdami audringomis ovacijomis. Robas kęsdamas panieką šiai garbintojų šutvei, tik keliais šūkiais pareiškė formalų sveikinimo gestą, o po to ištiesė ranką link kažkokio bespalvio gėrimo...
Jis norėjo tarti žodį, tačiau nebuvo kam. Jo stalo kaimynai šlemštė brangius patiekalus, visiškai patenkinti tuo, ką turi. Atrodo, nė vieno atvykėlio nejaudino Kraterio ateitis. Turbūt kiekvienas džiaugėsi, kad teks dirbti saugioje ir sveikatai nepavojingoje zonoje. Robas žinojo, kad daugeliui eilinių žemo rango regionierių po demobilizacijos baigtųsi bent palyginti minimaliai užtikrintas gyvenimas Šitoks valdininkijos sprendimas reikštų masišką bedarbystę eiliniams kariams ir tyrinėtojams. Tik nedidelė saujelė karininkų patektų į jau ir taip perpildytus karinius poligonus. Veineris buvo iš tų, kurie paskelbė karą zombyrams ir trauktis visiškai nesiruošė, nors ir pakenktų karjerai.
Regionierius pergyveno ne dėl to, kad teks apleisti Kraterį. Jam nejautė jokio prieraišumo. Nebuvo Robas ir didelis regionierizmo fanatas. Tik norėjo tęsti Eriko Branto darbą – likviduoti kylančią grėsmę. Bet čia, prie prabangiomis vaišėmis apkrauto stalo nebuvo galima nieko padaryti. Stalo kaimynai buvo visiškai abejingi, pasinėrę visais dantimis ir įrankiais į patiekalų rojų.
Staiga patrijaus petį palietė kažkieno ranka. Regionierius atsigręžęs išvydo akmeninį apsauginio veidą. Tas nepažįstamas raumenų kalnas nieko neištardamas pirštu parodė, kad Robas pakiltų nuo kėdės ir kažkur eitų. Kur?
Patrijas atsistojo. Nežinodamas, kas vyks toliau, jis nusekė paskui niurų apsauginį, kol galų gale išėjo iš šviesios salės. Už pirmų durų regionieriui uždėjo tvirtus antrankius. Prieš akis stovėjo civiliškai apsirengę žmonės. Ir nė vieno matyto veido.
Robas visiškai neįsivaizdavo, kas čia vyksta, jautėsi šiek tiek pasimetęs. Todėl suskato vieno iš tų koridoriuje stovinčių tipo paklausti:
- Kodėl?
Nei jį atvedęs apsauginis, nei kiti, kurie irgi, regis, dalyvavo šioje nesudėtingoje operacijoje, jam neatsakė. Robas Veineris netrukus išgirdo tik vieną:
- Tu jau nebe patrijas. Vyksi į Argentą.
Argentas buvo 141 metais įsteigtas miestas – rezervatas.
- Už ką?
- Tavo mintys nešvarios...
Tik pajutęs niežulį galvoje suprato aptikęs Degeno minčių skaitytuvą. Tokius prieš karą naudojo slaptosios tarnybos. Degeno minčių skaitiklis – tai ilga smaila adata su apvaliu antgaliu.
- Nesnausk, - paragino jį tas pats bevardis apsauginis ir staiga į mentę įremtu pistoletu paragino judėti į priekį. Už poros durų uždarame ministerijos kieme laukė murzinas šarvuotis..