Kokio vyno taurę man išgerti,
Taip pilka drobulė slegia.
Rodosi, nuo ryto ima temti,
Blaškos juodvarniai po žemę.

Ne, rudens nekaltinu, jis geras draugas,
Ką turėjo – dosniai išdalino,
Net ir vėjo, kur naktimis staugia,
Mintys mano jau seniai nebijo.

Lietūs, darganos, sniegai praeina,
Negandas gamtos išmokom išlaikyti,
Daug blogiau, kai vilties rūmus griauna
Žmogaus rankom paleista kvailystė.

Nuo aušros lig vakaro vėlyvo
Vien tik baugios žinios sklando.
Džiaugtis lieka, kad esi dar gyvas,
Neužkliudęs tamsaus sparno.

Jei galėtum, bristumei iš srauto
Išdaigų paikų aukštųjų ponų,
Užsidaręs atminimų kiaute,
Apie Lietuvą visiems svajotum.

Taip norėtųsi matyt ją gražią,
Ne tik giriom, ežerais turtingą,
Bet ir žmogų, visad šviesų, žvalų,
Kaimuose ir miestuose laimingą.

Kokio vyno taurę man išgerti,
Kad svajonė paukšteliu pakiltų,
O tada, kai dienos pradės temti,
Ne ledu, bet žvaigždele pavirstų.