Pavasaris. Pakvipo bundančia gaiva.
Kelnėtos moterys pro šalį eina-
Net panaši jų aprangos spalva,
Tik bambos nuogos žvilgsnį žeidžia.

Kur paslaptis, švelnumas, šypsena,
Kažką šlamenantys ties blauzdomis sijonai?
Kur eisena, pavasariu gyva,
Žaismingai permatomi truputį bliuzonai?

Tu moteris. Lyg gulbė dyvina-
Lengvučiai žingsniai, medžiagos laisvumas.
O štai dabar- kelnėta mergina,
Alaus bokalas rankoj ir tabako dūmas.

Madonos Botičelio, Mona Liza,
Nutrinta paslaptis vingrioj aky,
Nes moteris taip pakeitė povyzą,
Kad pabučiuoja vyrą ji pati.

Prisiekia meilėj ir kelnėta koja
Paspardo akmenis pakelėje,
Aikštytis moteriškai nevalioja-
Kažkas užgeso moters viduje.