matyt apie kojas

Vis atmenu seną bejėgį kūnelį
Po sunkia antklode, traiškančia
Visus kaulus, mintis ir gyvenimą.
Neprašė atkloti, suprato, kad oras
Čia ne ką lengvesnis už patalą.
Bet raukšlės, mačiau, dėliojo slapta
Šypsnio užuomazgas sausose lūpose.
Iš paskutinių atokvėpių dar nugirdau:
Gera man, va, susidedu rankeles
Po švelnia savo motinos krūtine.

Nepažįstamas buvo, bet stipriai jutau,
Kaip tvirtėja jo kaulai, jo siela,
Kaip eina jis šventų dulkių taku
Į savo išvargtą pažadėtąją žemę.

O mano kojos, tvirtos būtyje,
Net pamažėl virsta akmeniu.
Sunku man, mylimiausieji,
Sunku iki jūsų.
Urtė