Papūtei į stiklą ir aprasojusioje dėmėje nupiešei dar vieną nieko nereiškiantį ženklą. Bet jis, kaip ir daugelis šį vakarą nupieštų, pamažėle prarado savo formas ir, susiliejęs su tuščia sulyta gatve anapus stiklo, išnyko. Keletas lietaus lašiukų tingiai ir graudžiai ritosi apdulkėjusiu lango stiklu. Tave supo beribė tuštuma.
Kaimyninių namų languose jau geso šviesos. Aplink buvo taip tylu, kad jauteisi lyg sugniaužtas šaltų tylos replių. Jausmas toks, lyg toltum pats nuo savęs į tikrovės nepaliestą rožinį kaip žiedlapis svajonių pasaulį.
Kaip ir kiekvieną, taip ir šį priekaištaujančio sielvarto vakarą tave buvo pagavęs tas pats protu nelabai suvokiamas, bet jaučiamas beprasmybės ratas. Būtent tokiomis akimirkomis tau kildavo klausimas, kiek žmonių, patikinčių savo sielas tuštiems namams, dabar sėdi prie langų, apsitraukusių gličia liūdesio plėvele kaip tavasis.
Mažas būdamas, dažnai likdavai vienas tuščiuose namuose, apsuptas savo susigalvotų kraupiausių garsų. Likti vienam būdavo nepakenčiama ir baisu. Tada tu stipriai užmerkdavai akis ir, pasivertęs kuo nors lengvu, tokiu lengvu kaip sudegusio laikraščio draiskanos, tylutėliai išplasnodavai į pienėm pasipuošusias pievas laukti vaivorykštės. Ir ji ateidavo! Visuomet lydima čaižaus garso, kuris nustelbdavo ir taip negirdimą vėją. Bet, pabuvusi vos keletą trumpų akimirkų, ji imdavo nykti. Lėtai, tarsi sulėtintame filme, kol likdavo tik jos atspindys tavo sielos veidrodyje. Pamirštas ir dulkinas. Tas salsvas dulkių kvapas grąžindavo tave atgal. Lyg išsikankinęs paukštis, atšovęs narvelio dureles, tu lėkdavai į pievas ir grįždavai atgal mažas, tylus ir nesuprastas, nes pievos buvo tavo namai, tavo svajonių prieglobstis. Saugus ir niekam neprieinamas. Viskas buvo taip romantiška ir... banalu.
Bet vieną dieną tu netekai sparnų. Netekai vaikystės. Tu užaugai. Tu viską sugadinai. Ir jau atrodė, kad tamsos niekada nebepakeis šviesa. Tu netgi manei, jog visa ši istorija – didelė klaida. Vaivorykštė dingo, dingo jos atvaizdas tavy. Narvelio durelės užsivėrė, o realybės akimirkos vis dažniau pasirodydavo tavo languose. Tu nustojai mylėti vaivorykštę. Tu patikėjai realybe. Tu viską sugadinai...

Švelnus aidas, panašesnis į mintį, nei į garsą, grąžino tave į kambarį. Pramerkei akis ir pamatei rausvus ryto saulės spindulius, glostančius šaltą ir šlapią stiklą. Aušo. Virš namų kilo vaivorykštė...