Melzgano rūko vualis
Paslapties neišdidins, oi ne.
Į sapno amžino šalį
Vienąsyk išsivesi mane.

...Kartu išeisim, palikę,
Kaip iš vaikystės laukų -
Išsiilgę erškėčių vainiko,
Nežinios - nebuvo baugu.

Išėjome kęsdami alkį,
Nuodėmės ir kelio duobių,
Prigimties nebuvusią kaltę,
Ištroškę meilės nuodų.

Melzgano rūko vualis,
Drabužiai jokie nepaslėps.
Nuoga Tu esi tarsi saulė,
Dangstai veidą plaukais.

Kryžkelėje gal prasilenkę,
Bet į sapną iš ten atėjai.
Slėptis nuo manęs nesistenki:
Juk abu mes - žemės vaikai.

Į soties nepažįstančią šalį
Skubėjom pamiršę ribas -
Nepaslėps joks rūko vualis -
Mes kaip smilga prie kelio laiba.

Jau žvangina dalgį besotė -
O gal ji švelni kaip mama?
Nuo širdies gėlą nušluosto
Išsidraikę Tavo plaukai...

Nesibaiminu - žemėj paliksim:
Žvaigždynų ugnis - tik svaja.
Prie savo likimo palinksim
Vėlei vasarvidžio delne.

Ištroškę, kęsdami alkį,
Kliedėsim kažkuo amžinu.
Priimsim neišperkamą kaltę
Kaip dovaną...Amžino...

Melzganas, melzganas rūkas...
-Plykstels bespalvė šviesa...išsives...
Lengvas, lengvas tarsi koks pūkas,
Plazdės šviesoje šviesa...bet ne aš...

p.s.

O sapnas gyvas kaip žaizda -
Kada sugis ir surandės? -
Mana kaltė, mana klaida -
Jog atgaila ką nors pakeis.

Klaidoj paklydusio malda.
Rambūs keliai neskaudės -
Čia šalto grindinio valda -
Keista širdis vis dar skubės.

Nuplėš ji randą - jei randės -
Atmintis – nevystanti gėlė -
Ir lyg griaustinis nudundės,
Užspringęs gerklėje sudie...

Šiom žemiškom aistrom sudie -
Nurimusi, tyli, širdie...