Klevo lapai krenta ant Šešupės,
Saulė leidžias klupdama į šalną,
Spalio ilgesys rakina lūpas –
Vienišumą pridengi tu delnu...

Svetimi šešėliai klaidžioja po parką,
Šaltis ant suolelio sėdi basas.
Pakelės žibintų šviesą velka
Tyliai šiugždantis nakties atlasas.

Tamsius langus pilnatis nuprausia,
Žvaigždės iki ryto neužmerktos.
Jeigu tu nuliūdus, aš paklausiu
Kur padėjo spalis savo raktą.

Jį paimsiu, atrakinsiu naktį –
Juodumą, šalnas tirpdysiu švelniai.
Bet ar nebijai tada netekti,
Tai, ką paslėpei po savo delnu?

Juk tuomet patvins Šešupės slėnys,
Klevas saulę palydės prie vartų,
Naktys bus per trumpos mėnesienom,
Rytas bus ištaręs tavo vardą...