Vakar pamečiau ilgesio šauksmą.
Pagaliau neskambės ausyse!
Tylų liūdesį, veriantį skausmą,
kuris blaškės giliai širdyje.

Mindė, trypė, stukseno kasdieną,
draskė žaizdą ir degino vis,
kibirkščiavo ir žiežirbom sklaidės,
lyg karščiuojančio kalno ugnis.

Vakar pamečiau skaidrų  naivumą
ir tikėjimą rožių kerais,
o voratinkliu suptas švelnumas,
pasiklydęs klajoja laukais.

Vakar pamečiau, šiandien tu rasi.
Nesidžiauk! Tai nėra dovana.
Kai suradęs prarasi, pamesi,
pasidžiaugti galėsi tada...