- Būgne, būgneli, būgneliuk... - tylu.

- Na ir koks velnias nešė mane į tą galerą? - klausiu savęs ir kelintą dieną vaikštau tarsi oro balionas, prikimštas riebių, sunkiai virškinamų kotletų, niekaip neleidžiančių pakilti aukštyn ir į reikalą pažvelgti, kaip sakoma, iš esmės.

Kad ir kaip besistengčiau susikaupti ir surinkti chaotiškai tiksiančias mintis krūvon, konstatuoju faktą, jog sukasi jos anaiptol ne ta,  kūrybinį potencialą aktyvinti skatinančia linkme, ne apie man burtų keliu tekusio žodžio reikšmę ar jame skambantį ir fantaziją žadinantį „leitmotyvą“ – galvoje įkyriai pulsuoja vienas vienintėlis klausimas: o kas gi yra kotletas?

- Ar tai maltinis mėsos, dažniausiai maišytos perpus iš mums taip gerai žinomų baltymų sočių, faršu paverstų gyvūnų kūnų tam tikrų dalių, - kartais apvalus, o kartais – ovalus (juk nenutaikysi iš akies nulipdyti tų formų) kepsnys, gal tai muštas ir pakeptas kiaulienos gabalas, o gal  – tik kepta jautiena? Bet juk tada ji vadintųsi steiku...

Ne. Su tuo kotletu toli ne nuvažiuosi. O ir kokia gi čia erdvė – prikimšti skrandį, tegul ir nebūtinai surogatu, jei jį pasigamini pats, o ne akimirksniu praryji kokiame greito ir pigaus maitinimo kioske.

Jokios romantikos, jokių genialių minčių ir juo labiau - nieko tokio kvapą gniaužiančio ar kitaip emocionalias bei intelektualias gero skaitytojo vidines uosles skatinančio bei neapčiuopiamomis erdvėmis kilti verčiančio. Nieko. Visiškai nieko.


Susiimu, sutelkiu visas mano valios jėgas koncentracijai, kuri tiesiog privaloma, jei nori parašyti, t.y. sukurti kažką tokio, kas skaitytojui, kurio dėmesio tikisi kiekvienas rašantysis, nepritrūktų kantrybės ir jo viltys būtų patenkintos.

Būgnas, būgnas, būgnas – kartoju sau. Juk tai - mano kūrybines erdves išlaisvinti turintis žodis.


Būgnas. Taip. Taip. Be abejonės, tai jis - tas labai nepaprastas, sakyčiau, net labai ypatingas objektas. Tonai jo gal kiek ir kvailoki, tačiau, jei tik užmerki akis ir mintyse sau kali: būgnas, būgnas, būgnas, atsiveria begalybė vaizdinių.


Matau aš jį... tokį apvalutį, tokį nedidutį - pamargintą raudonais, gan ryškiais trikampėliais.

Trikampėliais? Kodėl trikampėliais ir dar raudonais? - vėl kyla klausimas.

Mėginu pajungti vaizduotę ir taikyti kitokias geometrines figūras, rinkti kitokias spalvas ir atspalvius. Niekaip. Kaip užkerėta - raudona ir tiek.

Beldžiuosi gilyn į smegenyse, ko gero, kažkur archyvuotą medžiagą - juk negali būti, kad štai taip iš niekur nieko įsismelktų šita spalva. Net ant būgno. O gal tik ant būgno?


Juk nekenčiu tos spalvos, niekuomet jos nemėgau. Na, nemėgau gal iki tol, kol netyčia, maigant televizoriaus distancinį pultelį, dėmesį patraukė pažintinė programa, kurios pavadinimo, deja, niekaip negaliu prisiminti.


Esu nepaprastai žingeidi ir krūvas valandų per dieną paaukoju keturkampei dėžutei. Ir nesvarbu, apie ką vyktų kalba: iš ko gaminamas asfaltas ar kaip tiesiamas kelias, koks poveikis saulės energijos bei soliariumų lempų odai arba - kokie jie, tie maži padarėliai, apsigyvenę, pavyzdžiui, pagalvėje... Žodžiu, stengiuosi sugerti į save visa, kas, mano suvokimu, turėtų praplėsti mano bendro išsilavinimo ribas.

Taigi, eilinį kartą, beieškodama, kuo gi praplatinus mano akiratį dar, atimušiau dokumentikon apie raudonos spalvos kilmę. Galų gale!


Pasirodo, raudona spalva - ne šiaip sau spalva ir neatsitiktinai ji - svarbus aukštų valstybės, pasižymėjusių bei plačiai žinomų (galima, aišku, ir siaurame rate papokštauti) asmenų sutikimo, pagerbimo ceremonialo atributas, mat ši spalva nuo neatmenamų laikų (o kas gi tie neatmenami laikai šiame amžiuje?), sakykim, viduramžiuose,  buvusi brangiausia spalva, išgaunama iš tam tikrų jūros koralų (anais laikais gi nebuvo akvalangų ar kokių kitokių veiksmingų priemonių kiekybei surinkti) ir todėl aukštų visuomenės atstovų, dažniausiai kardinolų, be abejo, ir karalių, rūbų neatsiejama spalvinė gama, o raudoni kilimėliai net iki šių dienų neprarado savo išskirtinės reikšmės.


O mano būgnas? Kuo dėtas čia tas mano būgnas raudonais trikampėliais? Trikampėliai trikampėliais: primena iečių antgalius, o nudažyti raudonai - turi neblogai skrieti. Kodėl nepritaikius tų išskirtinumų būgnui?


Įsivaizduokite, toks apvalus, toks, na, toks... Ir jei uždundens (kartais net labai skardžiai), jei jau paleis savo garsą - jokiu būdu pro ausis nepraplauks nepastebėtas. O jei dar ir raudonais trikampėliais pamargintas, tai veiks kaip toredoro raudona tuna - jautį ir ne tik arenoje: pamėginkite pasivaikščioti lietuviška pieva, kurioje ramiai ir skaniai rupšnoja žolytę jaukūs jauteliai, kiek rausvoku apadaru. Patikėkite, tikrai nereikės vykti Ispanijon, kad savu kailiu tiesiogiai įvertintum tą ypatingą raudoną poveikį. Net žiedlapių vainikas nepagelbės. Romantikos ši spalva jautukui tikrai neteikia.


Gerai. Jautis - jaučiu, žinomas reikalas. Įsivaizduokime būgnelį toki nedidutį, arba labai labai didelį - tuomet, aišku, ir trikampiai raudoni jame turės būti atatinkamo dydžio, ir štai didelis BUM!

Net miegantį pažadins.

Ypatingas objektas, o jo istorija ir paskirtis - dar ypatingesnė. Jei taip trumpai: žinių, švenčių, pavojų ar kitos svarbios informacijos perdavimo instrumentas. Juk dunda tai plačiai ir aiškiai... O kuris gi orkestras gali be jo apsieiti?


Pastebėjote turbūt ne vienas jo reikšmingą, žadinantį poveikį koncerte arba kokioje ne itin veiksmingoje operoje. Juk neatsitiktinai tuo metu, kada turi vykti kažkas svarbaus ir ko jokiu būdu negalima pražiopsoti net ir po sunkios darbo dienos ar savaitės ( sėdint minkštame salės krėsle - keista, kodėl įprastai jie tokie minkšti?) net prie geriausių norų ar didžiausių pastangų, negali neužsnūsti.

Ir štai, tokiu saldžiu momentu  BUMB!, kaip iš giedro dangaus griaustinis. Toks milžiniškas, milžiniškas akustinis kamuolys kaip smelksis pro ausis, pro nosį (juk ir kvėpavimas stoja!) - pašoki kėdėje ir, kaip niekur nieko, seki veiksmą toliau. Taip snūsteli ir pašoki, snūsteli ir pašoki... - tokia stipri jo energetinė vertė.

Geras, oi geras tas būgnas, bugnelis, būgneliukas. Sumanus, orumą sergstintis instrumentas. Kaip gi be jo būtų įmanoma išlikti veiksmų eigoje ir po renginio ar muzikinio vakaro (netgi paties nuobodžiausio), mėgaujantis su bendraminčiais kavinėje raudonu vynu ar vanilės ledais, protingu veidu drąsiai reikšti mintis, nesijausti neišprusėliu, dalinantis patirtais vakaro įspūdžiais. Nėra pagrindo mirksėti ar kokia kitokia išraiška slėpti nejaukumą - juk svarbiausi įvykiai negalėjo likti nepastebėti.

Štai tau ir būgnas!

Nemanau, kad visi susimąsto apie jo itin aktualią reikšmę mūsų visuomenės komunikacijoje. Net jo raudoni trikampėliai (tegul tik vaizduotėje) neabejotinai kelia budrumą, verčia kvėpuoti pilna krūtine ir jaustis lyg kiltumei ant sparnų, aukštyn, vis aukštyn... Taip aiškiai, taip tiesiai, beveik... karingai. Toks grynumo jausmas apima, toks ...

Ne veltui visuose kontinentuose ir, ko gero, visos gentys net nesusitarusios pirmenybę komunikacijos priemonės pasirinkime suteikė būten šiam instrumentui.


Štai įsivaizduokite, sėdite kažkelintame aukšto lygio priėmime, paskutinėje eilėje. Svečius (paprastai ypatingų švenčių proga) pasitinka orkestras. Trinkteli būgnas - atmerki akis ir kyli, kyli tribūnon, tarytumei pat būtumei tas aukštas atstovas. Net ašaros sublizga akyse ir apima bičiulystės jausmas šalia esančiam. Emocijos grynėja, net nereikšmingi programiniai plepalai staiga įgauna begalinę svarbą, priversdami ir didžiausią skeptiką patikėti sakomais žodžiais, skelbiamomis tezėmis ir šiaip tribūniniais šūkiais.



Ką ir besakyti apie tą nenusakomą būgno reikšmę ir dar raudonais trikampėliais.

Klausiu savęs: juk dar dunda tie būgnai? Ar aš tik sapnuoju. Ar tai tik mano dienos atspindys....