Ar trokštu poilsio, kai braška sąnariai?
Geidžiu jėgų daugiau kad Dievas duotų.
Baru save: \"Ne viską padarei.
Negali rankos? Tai ką veikia protas?\"

Ir įsidarbinu kaip tekantis vanduo,
Sumanęs uolą sutiktą paplauti.
Nesižvalgau, ką Dievas duos, neduos -
Užteko gyvastį kaip didį prizą gauti.

Neatidavus visiškai jėgų,
Bus neramu , manau, iš čia išeiti,
Tad ne smilkstu, bet nuolatos degu
Ir vis mąstau, kaip dar padidint greitį.

Ir žyra kibirkštys ar ašarų lašai,
Kada pasiektos galimybių ribos.
Tai, ką darau, atrodo vis mažai,
Nors jau dėl pastangų visi kauleliai kliba.

Kokia atomazga? Tikriausiai pykšt ar triokšt,
Nes net sapne ramybės man neduota,
Nors kas ten žino - gal dar gausiu jos,
Kai iki lašo būsiu išeikvota.