Kai dar šypsojomės jaunu mėnuliu lig ausų,
Žandai kol buvo nenukarę, kaip ,,chamiakų"*,
Pasaulis buvo stebuklingai dar vaiskus,
Po kojom visas,  tarsi džiaugsmo pintas raštas.
Ir toks gražus, lyg kalnas lobio neišsemtas,
Norėjos visą jį praryt iš vieno karto...
Kantrybės nebebuvo anei lašo,
Gyvenimas žadėjo būt be jokio taško...
......................................................................
...kaži kodėl kely kažkas purvais pralėkęs taško?


* chamiak - žiurkėnas (rusų k.)