...
Iš saujų byra
balto smėlio kilimas,
medinis Jėzus žvelgia –
ir abudu tylime.
Takus šešėliais
vakaras slapta nutiesia,
delnuos suspaustą
priglaudžiu prie lūpų tiesą.
--- dviese ---
kai užsimerkus
tamsą geria kūnas –
nešalta, ne,
tik atsakyk –
kodėl taip būnant
pulsuoja siela,
lyg į sienas karsto?
Ir lūpos nuo tiesos apkarsta.
--- barsto ---
kažką vėl pirštai
balto ir brangaus.
Dangus nukrito,
galbūt iš dangaus
aš nusileidau tyliai...
taip –
kad nepabustum,
kai Kristus meldžias
ir žiedais
ant tavo
kapo
pusto...