kaip dažnai norim būti čigonais,
kad galėtume naktį klajoti
kad  basi pasileistume kloniais,
nusimetę moralę kuprotą.
kad mėnulio šviesoj šoktų akys
o  rytais prašnekėtų mums  dangūs
jiems pritartų ir vėjai patrakę –
debesynų laukiniai mustangai.
kaip norėtume eiti, kur norim,
užsimiršę, kad reikia gert vaistų -
pakelėm išbarstyt lipnią dorą
ir jokių „stop“ ženklų nebepaisyt.