Suvijo jau šalnos visus į pastogę -
Nakčia po kampus garsiai griozdžiasi pelės.
Kai baigiasi ciklas duotosios gerovės,
Viltingai dangčius savo podėlių keliam

Ir tyliai keiksnojam pragraužtą buroką
Ar vidur aslos radę nuneštą plutą.
Graužikai tik graužia, jie sėti nemoka,
Tie vagys kaip geba be atilsio pluša.

Visi šiepia burnas į žemdirbio triūsą -
Ir žiurkiški žmonės, ir žmoniškos žiurkės,
Nebraukę rasos nuo kaktos ir nuo ūsų,
O duonos lig soties į pilvą prigurkę.

Valstietis romus ir ilgam nesupyksta.
Spąsteliais apginti aruodus mėgina,
Net žiemą sapnuoja, kad sėklos sudygsta
Ir auksu subyra į jo piniginę.