Ar yra kas nors tylesnio už tylą, tamsesnio už tamsą, jaukesnio už jaukumą? Pilkšvas vakaro šydas, besileidžiantis už lango, to nežino...Nežino paskutinis vėjo šuoras, nuvilnijęs medžių viršūnėmis prieš pat sutemas. Dienos darbų išvarginta žmogaus širdis - ir ji nežino. O gal tik neturi laiko sužinoti, nes per mažai jo duota - ramybei, poilsiui, mintims.
     Kai rytą vėl įšoksi į voverės ratą, ar begalvosi apie tai? Ne. Tik amžinas skubėjimas galbūt dovanos viltį, kad tyla, tamsa ir jaukumas ateis vakare. Patys.