Ab incunabulis


Gyvenimas niekaip nesibaigia. Kas rytą prasideda žadintuvo skambėjimu, kuris priverčia pykti ant pasaulio už šį klaikų garsą,nutrauktą sapną, kuriame buvau žvaigždė iš eilinio serialo. Dar kaip tinginė suriaumoju, apsimetu morgo auka ir dar penkias minutes pasimėgauju snauduliu. Aktorė, kuriai teko perlipti per save, išlipti iš lovos, atsistoja ir nusilenkia būsimai dienai. Įsijungiu režimą ,,nusispjaut ant visko\'\' ir įžengiu į chaosą pilną garsų, kvapų, informacijos, žmonių veidų ir nuotaikų kaitos. Visa tai baigiasi ties apmąstymais lovoje apie išsigimusio pasaulio blogybes ar rožinių akinių teikiamus pliusus. Į visa tai įterpiu gyvenimo prasmės ieškojimus, kuriuos gali interpretuoti kaip proto išbandymą ar tiesiog vieną iš depresijos stadijų.
Kartą, vaikštant po ganyklą. sesė įlipo į karvės paliktą ,,tortą\'\', na žinoma - pasišlykštėjo, o aš jai ironiškai leptelėjau: ,,Ir karvašūdžio simbolyje gali įžvelgt gilią prasmę ir jokio estetizmo\'\', nors pati nieko filosofiško ir gilaus neįžvelgiau. Cinizmas mane lydėjo nuo pat vaikystės. Gal buvau ketverių, kai teta paskambino norėdama pranešti apie dėdės mirtį, o aš naudodamasi šia iškilminga proga ir norėdama atskleisti savo vokalinius sugebėjimus sugiedojau ne ,,Amžiną atilsį\'\' o ,,Du gaidelius\'\'. Vaikai dar nesupranta gyvenimo ir prasmės sąjungos, tos siauros linijos ,,tarp\'\', ar ,,prieš\'\' ir ,,po\'\'... Apie suaugusius dar neišsiaiškinau.

Absurdum in quidem est

Bandydama suvokti savo sąmonės ir pasąmonės santykių galią, įsivaizduoju save esant sraige. Jos turi savo kiautą, yra nepakeičiamos hipės ir visiškai atsiribojusios nuo realaus pasaulio. Be to, sraigės - hermafroditai. Jos turi tiek vyrišką, tiek moterišką pradą. (Ir savo darbuose labiau mėgstu ,,jis\'\' o ne ,,ji\'\' įvaizdį). O kad žmonėms, ne vien man tokia galimybė tektų... Išsispręstų daugybė socialinų problemų, loginės prasmės netektų feminizmas, išnyktų mažumos: gėjai, lesbietės, biseksualai... O gal papraščiau reinkaruotis?


A priori

Mano pasąmonės dialogai ir manologai. Kartais pavyksta nesąmoningai įeiti į tokią būseną, kai nesijaučiu nei mieganti, nei mąstanti. Iš pasąmonės plaukia keistų žodinių fragmentų nuotrupos. Pavadinčiau tai idiotizmu, bet tokiems idiotams priklausė ir Antanas Garšva. ,,Zoori, zoori\'\', šnibžda Garšva.


Cagnose te ipsum

Ilgiausia kelionė yra kelionė į save. Kiek žmogus keliauja bandydamas atrasti kelią į save? Šiam procesui nebeužtenka Šiluvos ar Kryžių kalno, Reikia keliauti į Šambalą, Tailandą, Indiją ar daugelį kitų piligrimiškų, mistiškų, ,,madingų\'\' vietų. Metų metus studijuoti Bibliją, Koraną ar kitus Šventuosius Raštus. Tikėti Jėzumi, Krišna, Buda, Mahomedu, naujais modernaus pasaulio mesijais, pranašais ir apsišaukėliais, šarlatanais, ekstrasensais ir politikais arba netikėti... o melstis stabams. Visą gyvenimą praklajoję žmonės nesupranta, kad didžiausi stebuklai, atradimai ir ilgiausia kelionė vyksta jų viduje, Nors... Te hominem esse memento, o gyvenimas - tai ėjimas.