skiriu Gmitei

Rudens šalna po sielą vaikšto
Ir kartais neatrodo, kad greta esi,
O jei esi, tai vėl ne toks, kurį
Surasdavau kadaise posmuose sonetų,
Mokėdamas ramiai pamot ranka
Į tavo žodį, kaip į mielą nieką,
Net kai paklausdavai:
„Nejaugi sutinki būt sau karstu
Ir negeidi prailgint savo gentį? “

Dabar lėtai akim slenku
Per šitą dvieilį fragmentą –
Girdėdamas,
„Kuri gražuolė nenorės, kad tu
Jos dirvą jauną trokštum išpurenti? “ –
Ir gęsta žavesys eilių,
Nes juk prisimenu,
Kieksyk dėl to buvau kvailiu,
Manydamas, kad jei poetas,
Tai Dievo lūpomis kalbi,
Ir tavo žodis, kaip ir jo – man šventas.

Damų pasaulyje, o Viljamai Šekspyrai,
Esi toks mulkis, kaip ir aš ---
Mano gražuolės užsispyrę
Ir neketino būt purenama dirva.
Didžiuojuosi jomis,
Ir atpildo didesnio jau nereikia –
Bučiuoju atmintim, širdim, giesme –
Per mano vakarėjančias dienas jų daug praeina
Ir nė vienos, kurios pajėgčiau nemylėti,
Viljamai, nėra.