Regėjimas

Tegul bus po manim tik sušalęs gruoblėtas arimas,
Tegu dengs tik pilka ir žvarboka rudens dargana,
Nes pasakė gamta, kad jau kraujyje giesmės nurimo,
Kad svajoti ir šėlt besiriečiant į kuprą gana.

Ir šalčiu, ir karščiu buvo grūdintos kūniškos juslės,
Kol apaugo kietais kaip paminklinės raidės šašais.
Tad ir trokštu dabar iš gražiausių sapnų nenubusti -
Į kiekvieną iš jų, mylimasis, ne šiaip sau prašais:

Ten mes žydim abu lyg vidudienio geidžiančios gėlės,
O nektaro upe skrenda sotintis šimtas drugių.
Po rudens dargana atsigulsiu trumpai valandėlei,
Nes jaunystės sapnus ant sušalusio lauko regiu.

Lieka saugot vilčių juodame arime pilkas grumstas
Ir virš jo darganoj taip aistringai prigludęs dangus,
Kad ne tik man vienai atminimai jausmus vėlei drumsčia,
Kad mirtis nepajėgia suplėšyti meilės, brangus.

Mes išdygsim kartu, nusimetę gegužy velėną,
Kaip vidudieny du susiglaudę raudoni žiedai
Ir paklausim vaikų, ar jau kraujas giesmes meilės gieda -
Gal ir jie lig mirties prisimins tarsi priesaiką tai?
Nijolena