pakrančių smėliu
vandenio delnais
užglostau lūpas
ir akis užgesusias
šalnotos rankos
dengiasi dievais
ir jų malonės
vėjų gūsiais prašosi

nepasiduokit
nevilčiai būties
tamsos virpėjimui
širdy ir sieloj
juk patys esate
beveik dievai
kiek būti
kartą panorėjote

ir lūpose
po skiemenį gyva
sumirga fikcija
tikrove tapusi
juk est raganų
aiškiaregių tauta
užmigusi ežiais
rudẽniuos lapuos

tegu sukaukia
viesulai smarkiau
tegu nuklosto
šimtametį aplulį
atmerkite akis
kakta šviesia
į gyvą savo dangų
atsiremkite

pakrančių smėlyje
bangų delnais rašau
ir vėjais žadinu
akis uždengtas
nusikratykit pelenus
tuojau
gana tylos
nubuskit
kelkitės