Kaip tekantis metalas
užkoduotoj srovelėj
kaip tekantis naktį
tiek žadėjęs giedros
panašu
dūmuoju be reikalo
pamirštas lopas
ant dažais atsilaupiusio
baltos tvoros galo
maskatuoju
bereikšmiais ženklais
subraižydamas orą
ir iliuziniais irklais
sklaidydamas pakampių nerimą
nendrinėm galvom sutaškuotą
šukuoju srūvančią tėkmę
praskydusią
paslėpto alsavimo
sukruvintą krūtinę.

Nuaidi
plevėsiškas skrydis
siūlais sujuosęs
mano tirpstančias ašaras
žmogus
pasmerktas liūno klampynei
ir ne kiekvienas
ištrūkti begali
pašautas nurūdijusio laiko strėlių
ką besakytum
gyvent negaliu
stiklą išmėtęs raižau grindis
mylėt paraleliai turiu
bado adatų akys
beformes jusles
bekūnes
kietas
bet suplyšusias
užspaudžia man lūpas
dygsniuota siūle
auksinis tylėjimo įžadas.