Labai gražiai žydėjo laikas soduos,
Kai tyliai sirpo vyšnios vakarais,
Ištirpo dienos visiškai vienodos,
Kvepėjo antaniniais obuoliais.

Kartojo lūpos tarsi maldą vardą,
Kuris brangiausias buvo iš visų.
Kankino širdį, lyg vapsvų sugeltą -
Tavęs šalia nėra, viena esu...

Lyg nieko būtų niekad nenutikę,
Spindėjo naktį žvaigždės danguje,
Prisiminimai, taip gyvai išlikę,
Neleido dar pradėt gailėt savęs.

Pakvimpa žemė rudeniniais lapais,
Šalna pasipuošia jau vakarai,
Linguoja vėjyje berželių šakos,
Užkaltos durys praeitin seniai.

Bandykime širdžių neužrakinti,
Neužsisklęst vienatvėje naktų,
Išmokim ateitį prisijaukinti
Atsargiai... Kad išliktumėm kartu.