Triukšmas šurmuliuoja, netyla. Varduvininkai patenkinti savo sąmoju ir jau neatrodo, kad galėtų užsičiauptai kuomet taip plačiai - iki pat ausų - linksmai pražiotos burnos. Dažniausiai į mane parodo kaip išsišokėlį - donžuaną, kuriam net gamta, kai jau per septyniasdešimt, atima galimybę būti su moterimi, tikintis iš jos glamonių, o, pasak jų, jeigu taip, tai tokie dalykai tik žemina moterį. Ir ką pasakyti? Nors tokie supratimai ne naujiena, bet kasdienybėje jie nepaisomi, tačiau štai atsirado toks sambūris, kuomet vardan linksmesnės nuotaikos net būtina paaštrinti komentarus, kurie neretai, kaip, pavyzdžiui, ir šiuo atveju, tampa replikomis.
  - O kaip tas dziedulis gins Šmadriją nuo Gmitės,  jeigu ir ją, Gmitę myli, - vėl girdžiu tyliąją Egidiją. Ir gal pirmą kartą pagalvoju: esą „tyli kiaulė giliai šaknį knisa“, nors žodis „ kiaulė“, sudirgina, gnaibo, drasko sielą ir gal todėl pats save raminu: „betgi tai ne apie Egidiją. Čia tik priežodis ar patarlė. Tik tiek“. Tačiau vis tiek buvo skaudu, bijant net mintimis užgauti man mielą varduvininkę. Vėliau suradęs knygelę „Patarlės ir priežodžiai“, ieškojau kas ten rašoma apie kiaulę. Pirmiausia iš keturiasdešimt ketvirto puslapio pasitiko:
    „Kiaulė nuo pelenų netunka. “
    Geriau patiko antras užrašas iš 108 puslapio:
    „Būsi nuolaidus visiems - ir kiaulės ant tavo sprando atsisės“.
    Regis, smagu, kai gali apsiginkluoti bent priežodžiais ir posakiais, bet tai buvo vėliau, o rugsėjo 1-osios ankstų rytą reikalai atrodę kitaip:
    - Kvailas dziedulis, jeigu taip. Juk Gmitė atvirai ir aiškiai pasakiusi, kad myli tik Emilį.
    - Ha! Ha! - kažkas nusijuokė, - girdėjote? „Tik Emilį“ Tokios panos greičiau kupetomis vyrus myli, negu po vieną.
    - O ar tai bloga? Vadinasi, didesnė tikimybė, kad ir dziedulį įsimylės.      
    „Rūkytų ir kiaulė pypkę, bet apatinė lūpa trumpesnė“, - nušliaužė per smegenis. Ir, žinoma, galėjau prisiminti daug ką iš ankstesnio laiko, kai dar neatrodė, kad meilės dalykams kenktų apatinė lūpa. Tačiau šįkart nusprendžiau gintis kitaip:
    -  Džiaugiuosi, ponai, kad jums taip smagu. Man irgi, bet netrukus bus smagiau. Tad pirmiausia leiskite išgerti į Šmadrijos ir jos sargybinių Onutės ir Jurgos sveikatą. Deja, deja, Šmadrijos nesugebėjau apginti nuo Gmitės, bet... išgerti į jų sveikatą - kodėl gi ne?
    - O į Gmitės?
    - Neskubėkit, neskubėkite, varduvininkai. Ateis laikas, bus ir vaikas, - ir taip taręs neskubėdamas praskleidžiau lentynėlės uždangą su išsiuvinėtais pelėdų atvaizdais ir pabrėžtinai iškilmingai nukėliau dzūkiškos samanės butelį. Greitai prie jo padėjau storo stiklo briaunomis sužymėtą stiklinę. Senokai taip buvau daręs, bet tokie mokslai neužsimiršta. Užstrigusioje tyloje iš butelio kakliuko jautria, permatoma srovele lyg nukrisdama nuo neaukšto tramplynėlio, linksmai suklegėjo ruginukė:
    - Tai ką, ponai? Kas turime, galim ir išgerti, o kas ne - ką bepadarysi? Deja, to laiko, kai visiems pagal poreikius, neteko sulaukti. Tikiuosi, kad suprantate apie ką kalbu.
    - Bolševikas esi, dzieduli. Tikras, - mestelėjo Egidijus.      
    - Pfui, kokia smarvė dvokia. Visas departamentas prasmirdo.              
    - Tai užrauktos naminės duonos kvapas, Verena. Bet iš kur tau žinoti? Jaunystė visuomet graži polėkiais, bet skurdoka savo patirtimi, - pasakiau jai, o Burtautui: - Žiūrėk, ir mokykis, Tomo Vaisietos mokiny, kaip pokario bernai ruošdavosi eiti pas mergas. Kokios jos bebūtų, visuomet atėjęs surandi gražesnes.
    - Gal tik taip atrodydavo, kad  surandi? Gal tos mergos tik smegenyse, išgėrus tokios bjaurasties stiklinę? Arba eini pas Šmadriją, o ateini pas Gmitę.  
    - Būkite sveikos ir stiprios! O grožio jums tikrai netrūksta, Šmadrija, Onute ir Jurga, - ėmiau stiklinę, pro langą žvelgdamas Rašykų svetainės pusėn. Truputį buvo nejauku, bijantis kad po tokios porcijos iš tikrųjų gali pradėti tirpti smegenys, betgi bijai vilko- neik į mišką. Pagaliau, jeigu ir pas Gmitę nuklysiu, jeigu pas ją Viktorą  ar Emilį surasiu, kodėl  turėčiau bijotis tokių susitikimų, vengti įdomesnių nutikimų? - mąsčiau sau, kurdamas neįmanomą sceną, bet gal irgi neatsitiktinai, nes juk būta nemaža laiko, kuomet tekę gyventi petys į petį su puikiu žmogumi ir geru aktoriumi Tomu Vaisieta. Manau, kad nebūtų išsišokimas, jeigu atsipalaidavęs pasakyčiau, jog, mieli varduvininkai, aš irgi esu jo mokinys. Bet dabar štai tas jautrus momentas, kuomet pirštais stipriai apkabinęs stiklinę, ryžtingai pakėliau ją prie burnos. Kvėpavimas sustojo, prisiminimuose atsirado vaizdas iš kino filmo, kur jo herojus, išgėręs tokią talpą, atsisakė net užkandos. Pakuždėjau:
    - Nagi, burna, nebūk durna, kai pakelsiu – išsižiok...    
    Atsikvėpti buvo sunkus. Išgerta irgi ne taip solidžiai, kaip norėta, kaip tai padarė ano filmo herojus. Barzda buvo šlapia ir nuo jos lašais kapsėjo ruginukė.
    - Kas dabar bus, a? Kas bus? - suplojo delnais Verenė: - Žmogus nuodijasi, o mes spoksome žiūrėdami jam į burną, - ir prišokusi puolėsi pagriebti butelį, tačiau man pasisekė ją aplenkti.
    - Palauk, mieloji. Nemanyk, kad tik pas mergas esu guvus nueiti...
                    (bus daugiau)