Vis dar kely, vis dar gyvenime,
Svaigiam alsavime būties,
Kada nusviedęs kvailą nerimą,
Nubėgančiais vaizdais gėries.

Ramiai klausais variklio gausmo,
Asfalto juostoj kaip lopšy,
Ir kas tavęs galėtų  klausti –
Ar ši akimirka graži?

Sustotum prie varinio beržo,
Jaukiai pritūpusios trobos,
Prie atvertų medinių vartų
Lyg būtum savuose namuos.

- Skrieti toliau, - ausyse šaukia
Greičio sugundyti jausmai,
Šviesus peizažas toliais plaukia,
Saulėti net tušti laukai.

Gėriesi rudeniu spalvotu,
Švelnia palyda debesų,
Tai pamiškės skraiste miglota,
O ten žydryne ežerų.

Graži, tu mano tėviškėle,
Kaskart kuo girtis surandi,
Va, žiemkentėliai jau sužėlę,
Burnoj duonelę lyg jauti.

Vis dar kely, vis dar gyvenime,
Minutėje skaidrių minčių,
Džiaugiesi paprasčiausia pakele,
Prieky artėjančiu vingiu.