Mes beprasmiškai sėdėjome vienas priešais kitą, atsirėmę į šiurkščius pušų kamienus. Nepailsdami žvilgsniu sekėme vienas kitą.
Mačiau, kad žmogus nujaučia pavojų ir dabar turbūt svarsto, ar turėsiu drąsos imtis Monos užduoties. Kartais atrodydavo, kad jis bet kurią akimirką spruks nuo manęs kiek įkabindamas.
O aš mąsčiau, koks jis keistas. Ir kaip skiriasi nuo kitų mano sutiktų žmonių. Ir ta keista liga... Dabar juk atrodė sveikut sveikutėlis...
Ir dar mąsčiau, kad paskutinė valanda artėja, o aš vis dar nieko nedarau.
Saulei jau nusileidus ir miško aikštelę, kurioje buvome, apgaubus tamsai, žmogysta romiu balsu prabilo:
– Tai ar nusprendei, kokiu būdu mane žudysi? Ne tiek daug laiko beliko. Jei nežudysi, tai mums metas judėti. Jei žudysi, tai...
– Ša! – staiga nutildžiau jį, įtempdama ausis. Netoliese išgirdau keistą krebždesį.
– Kas yra? – sušnibždėjo žmogus. Įžvelgiau neramiai sukrutantį jo siluetą.
– Kažką girdėjau. Tylėk.
Be garso atsistojau ir pajutau kaip susvaigo galva. Susvirduliavau. Būčiau suklupusi, bet žmogystos rankos mane sulaikė.
– Kvaily, neliesk manęs, – sušnypščiau.
– Kaip nori, – piktokai atkirto jis, nė nesistengdamas kalbėti tyliai.
Vos tik mane paleido, suklupau. Džiaugiausi, kad tamsoje nematau jo ironiškos šypsenėlės.
Nerangiai atsistojusi pagaliau įsiklausiau. Jokio krebždėjimo nebegirdėti, tik kažkur tolumoje suūbavo pelėda.
– Gerai, gal man pasivaideno, – pripažinau po minutėlės.
– Kaip laumtakė esi tikra bailė, – pareiškė žmogysta.
– Ką tu išmanai? – atšoviau. Žmogus savo įžulumu mane jau vedė iš kantrybės.
– Daug ką, – paslaptingai atsiliepė, žengdamas atbulomis tolyn nuo manęs. – Pasakysiu, jei eisi su manimi.
– Nesitikėk!
– Tai ką tada ketini daryti? Laukti, kol saulė tau rytoj nebepatekės? – pacitavo Moną jis, šiurpiai pakeisdamas balsą.
Susimąsčiau. Pasimetusi net neįsivaizdavau, ką dabar daryti! Vis tiek eidama su žmogumi nuo Monos nepabėgsiu. Ji mus abu nužudys. Kita vertus, šitas žmogus galbūt žinojo kažką, ko nežinau aš... Būnant su juo mane nuolat lydėjo keista nuojauta, kad eiti kartu visgi yra tinkama išeitis iš šitos kraupios padėties.
Aš nenorėjau jo žudyti. Negalėjau paaiškinti sau, kodėl mane užvaldė toks didelis nenoras, tačiau ta menka proto dalelė, pasiryžusi žūtbūt nudobti žmogystą, kažkur pranyko.
Žmogaus siluetą įžvelgiau jau toli, kitoje miško aikštelės pusėje. Rodos, jis nebeketino ilgiau laukti. Ne, paprasčiausiai jis žinojo, pasiekęs savo.
Nenoriai pajudėjau jo link. Sustojusi už kelių pėdų tylutėliai pratariau:
– Einu su tavimi, žmogau.
Buvo tamsu lyg po žeme, tačiau žinojau, kad žmogystos veidą nušvietė pergalinga šypsena.