Ššš… girdi?

Štai šiurenu žodžius šiuos –
Saulės gerumu sušildytus
Gyvenimo šalnų pakąstus,
Gal būt seniai nuvalkiotus,
Bet man lig šiol prasmingus...

Ir dalinuos, lyg saulės spinduliu,
Prisiminimais, vis dar šildančiais
Nušiurusias – atgyjančias mintis –
Nulyjančias jausmais ir patirtim...

Lyg šypsena su tavim dalinsiuos
Šykščiu šalnos spyglių vualiu,
Pabyrančiu rasos lašeliais ir
Tviskančiais vorantinklių akim...

Gyvenime, kaip tąkart parke...
Po kojom prašiurena dienos
Lyg laikrody subyra smiltys –
Su kąstuvų viltim ir užmarštim...

Š... Š... Š... įsiklausyk...

Kažkas šiurens lapus senajam parke,
Klevų, kaštonų išminties pažertus
(Pra)Radybų raudoniu paženklintus
Kiekvieno patirtim įprasmintus...

Ir nebelauks svajonių virstant norais...