Nuojauta 2
Šis ruduo jau kitoks – nuo laukimo pagelto pakrantė,
Ten nėra silueto su pūkuotu šunim prie Nėries.
Aš viltingai stebiu pro sutrikusį langą kaskartėm,
Nes regiu, kaip eini nepakeisdamas žingsnių krypties –
Iš manęs pas mane, į namus, kuriuos dviese sukūrėm,
Apvynioję troškimais gležnutės dukrytės pečius –
Buvo rudenys, kai obuoliais savo ateitį būrėm,
Tiktai laikas supykęs uždarė to sodo vartus.
Jau dabar netapau rudeninių spalvotų stebuklų,
Neklausau pasilenkus puošeiviškų lapų giesmės –
Juk ruduo nebe tas – prie portreto glaudžiu skruostą kuklų
Ir bijau, kad šį rudenį dar viena žvakė užges....