Pasimetę

Pėdsakas. Ir dulkės.
Prisiminimai paleido laimikį iš rankų.
Taip nuplauna muilas
Bet kokį ryšį: stiprų ar blankų.

Gyvenu akyse,
Žiūrinčiose į rodyklę sekundinę.
Laikrodžiai viltyse
Mušant valandą, gal paskutinę.

Kaip švytuoklė
Blaškytis tarp užmaršties ir minčių.
Širdy, svajokle,
Nelauk daugiau garbingų svečių.

Meilė – nostalgija.
Tarsi skaitomas žmonų romanas.
Ir visa romantika,
Kad žinomas pasakos finalas.

Ramybės tuštuma,
Tik ligos kamuojamas kūnas,
Nes praeities tyla,
Tai pasenęs fotoalbumas.

Dūmų teatras,
Genijus likęs pats su savimi.
Jis žino,neverta
Ramiai pasitikėti mirtimi.

Šventa aklavietė,
Pasiekta piligrimų keliu,
Sapnuose kvietė
Galvą nulenkti žemai link grindų.

Ir malonė,
Suteikta gimus gyvenimui čia.
Metų dėlionė,
Mažas džiaugsmas, o galbūt kančia.
mollitia