Laiko formos
Užverčiu rudenį kaip perskaitytą knygą,
saulėlydį stebiu ant sienos,
nesuvaldomas grožio trapumas-
lyg miražuos jį keičia šešėliai.
Be spalvų nėra džiaugsmo, ir liūdna,
tamsa šliaužia, uždegsiu žibintus,
barška lango įdužusio stiklas,
loja šunys,
lyg gyvenimas beldžias į vidų.
Reiktų raktą pasukt-neatsiveria,
durys užkaltos,
kopų vėjas pakvipęs žuvim,
laikas plaukia be formos,
kaip rūbas sušlapęs,
tylus jo ošimas aplink.
Upei reikia vandens, kad tekėtų,
mintyse noris jūrą paliest,
nes rasa pasilikus beveidė,
ir gimti ežerai primiršti,
jūrai trūksta jėgos,
kad sulaužytų upę vienatvės,
šaltą srovę paslėps ji glėby,
kur laiškai, į laivus sulankstyti,
patekę, nuskęsta,
niekieno neskaityti, parašyti seniai,
jūra visada pasilieka anapus
paslapties, kad sugrįžtum į ją.