Žmogysta 5

Sapnavau kaip niekada ryškų sapną. Buvau labai maža, vos kelių centimetrų aukščio, tačiau neįtikėtino ilgio mano plaukai vilkosi žeme. Aš bėgau kiek įkabindama per didelę, migloje paskendusią pievą. Žolynai, gėlės ir grybai stūgsojo daug aukštesni už mane, o rasos lašai, rodos, kėsinosi nuskandinti. Belėkdama stebėjau savo basas kojas, tarp kurių it gyvatės rangėsi kažkodėl ne juodos, o ugninės mano garbanos.
Žinojau, kad kažkas mane vejasi. Ir kažkas labai negeras, kažkas, nuo ko privalau pabėgti. Nesuvokiau nuo ko bėgu, tačiau tas nejaukus jausmas, kad kažkas vejasi, lydėjo visą sapną.
Ir štai rasos lašai vienas po kito ėmė smigti į mane, raudoni plaukai ėmė sparčiai tamsėti ir darėsi tokie sunkūs, kad vargiai begalėjau žengti žingsnį. Jie spaudė mane prie žemės tokia jėga, kad kojos susmigo į dirvą iki kelių, o nugara sulinko.
Nuo skausmo suaimanavau – tie švininiai plaukai dabar užraizgė ir širdį.
Atsimerkiau. Pasigirdo aimana. Tik po minutėlės supratau, kad ji sklido iš mano lūpų.
Akys susidūrė su nepažįstamu žvilgsniu. Ne, pažįstamu. Kažkur jau buvau mačiusi šitas rusvas akis. Kurį laiką žiopsojau į jas, lėtai suvokdama, kad nebesu coliukė ir kad tai tebuvo sapnas. Tačiau stiprus skausmas tebespaudė krūtinę.
– Ei, ar girdi mane?.. – tyliu balsu paklausė žmogus.
– Nežinau, – atsakiau pašnibždomis. Bijojau, jog kalbant dar labiau skaudės.
– Tau kažką skauda?
– Neapsakomai skauda... – išlemenau, vis dėlto pamažu jausdamasi kiek geriau.
Tik dabar pajutau kažką šilta po savo nugara ir supratau, kad žmogus mane laiko pusiau savo glėby, šiek tiek kilstelėjęs nuo žemės.
Žmogus mane LIEČIA. Pats. Ne aš jį, o jis mane!
– Neliesk manęs, žmogau! – pasistengiau ištarti garsiau. Ėmiau muistytis.
– Kodėl? Negi pavirsi akmeniu? – paklausė ironiškai.
– Ne, man nieko nebus. Bus tau.
– Aš pavirsiu akmeniu? – nusišypsojo jis, mane nustebindamas. Argi dabar vieta ir laikas juokauti?
– Tu apsinuodysi. Per kiekvieną tavo odos porą dabar skverbiasi nuodai... Geriau paleisk mane.
– Nebijok, man nieko nebus. Jau kurį laiką tave liečiu. Beveik valandą buvai be sąmonės, – žmogus kalbėjo ramiai, pasitikėdamas savimi.
Rankose laiko laumtakę ir šitaip šneka! Beprotis.
Staiga susimąsčiau apie tai, ką turiu padaryti iki aušros. Mano grobis pats atėjo pas mane, o aš dar perspėju jį, kad apsinuodys... Tai aš pati beprotė! Turėčiau TROKŠTI jo mirties, o ne saugoti nuo jos.
Skausmas jau buvo atlėgęs, liko tik silpnumas. Apsidairiusi aplink nusigandau – aš nebebuvau prie savo namų slenksčio. Virš tamsiaplaukės žmogaus galvos mačiau neatpažįstamų pušų viršūnes ir gelsvai besidažantį vakaro dangų.
– Kur mes? Kaip tu mane čia atnešei? Juk vos galėjai paeiti... – pasijutusi apgauta ėmiau kvosti žmogystą. Tai jis serga ar neserga? Dabar atrodo visiškai žvalus ir pilnas jėgų. Ir štai jau valandą laiko laumtakę ir nemiršta.
– Nežinau, kokia čia vieta. Tiesiog bėgau kiek pajėgiau. Pasukau į kairę nuo to namuko proskynoje, tačiau galiausiai nebežinojau, kokia kryptimi bėgu, miškas labai painus... – dabar jis tarsi teisinosi. Supratau, kad nežino, kur yra – ir tai nėra gerai nei jam, nei man.
– Kodėl manęs nepalikai prie slenksčio? Negi manai, kad nunešęs mane į nežinomą vietą, priversi eiti su tavimi? – šiek tiek pašiepdama paklausiau, vėl pamėgindama ištrūkti iš jo rankų. Jaučiausi pakankamai gerai, kad atsisėsčiau ant samanų.
– Nes girdėjau, ką šaukė ta ragana, – susiraukęs tarė žmogus ir pagaliau paleido mane, tačiau atrodė, kad nenoromis.
– Ji ne ragana, kaip ir aš, – atkirtau, atsisėsdama šalia storos pušies kamieno, kad būtų į kur atsiremti.
– Žinau, kas ji, ir kas tu. Tu tikrai nesi kaip ji.
– Jaučiu, kad tu daug žinai. Tačiau šįkart klysti, – griežtai nurėžiau, tikėdamasi, kad jis nedrįs ginčytis.
– Neklystu, – nesutrikęs tarė.
– Klysti, – susierzinusi atrėmiau. Kaip jis gali ginčytis dėl to, ko akivaizdžiai nežino, ir net negali žinoti?
– Ne.
– Kvailas žmogus, – suniurnėjau po nosimi. Jis išgirdo.
– Ir tu kvaila. Nes aš šiuo metu jau turėčiau būti negyvas, – jis vėl ironiškai šyptelėjo puse lūpų.
– Tuoj ir būsi, jei nepatylėsi, – pagrasinau jam piktai.
Kuo labiau spaudė laikas, tuo aiškiau man darėsi, kad neįstengsiu jo nužudyti. Tačiau kaip niekad kankino nerimas dėl savo pačios gyvybės. Negaliu jos paaukoti dėl kažkokio žmogaus! Jei noriu gyventi, atgavusi jėgas turėsiu imtis veiksmų... Nenoromis.
Nes nuo Monos pasislėpti neįmanoma.
Enėjo duktė