Valdė jau tikrai nebe pirmoji užkelta ant netikros pakilos. Ji mėgdavo vaidinti sau, tai yra aš mėgdavau sau vaidinti ,o gal mes abi tai darydavome, nors iš tiesų mūsų buvo net ne dvi.
Pirmyn – atgal ,rieda gralis per lipnų stalą, tuomet tvirtai pagriebus suspaudi kaklelį tarp pirštų ir kai tai darai dar tvirčiau jau nebesusilaiko gerklėje anksčiau įstrigusi frazė :
- Nori, kad išgerčiau nuodų? ,- gralis nusirita grindimis, palydimas pačio sukelto gaudulio , - jūs visi to norite, savo it stipinais mažais pirščiukai norite mane pasmaugti, jeigu galėtumėte visi iki vieno mane sužlugdytumėte, bet to nebus, aš stipri, aš per stipri, esu puikesnė ir pakantesnė už jus visus, esu amžina.
Ji kaip visada repetavo nežinomam spektakliui, o paskui verkiau, žiūrėjau į pasirinktą vinį ir verkiau, nerimastingai žvelgdama pro angą sienoje. Dažniausia kas įvykdavo gan retokai, su nedidele ir be padalų liniuote matuodavau angos skersmenį, tam, kad pajutus naują skausmą galėčiau išlaupyti ją didesnę, taip jau mėgau save kankinti, nes nepaprastai skaudėdavo nagus, kartais jie atplyšdavo ir ranka nutekėdavo vyšninis gaivalas, bet tai nebuvo tas skystis, kurį sudarė baltieji ir raudonieji kūneliai, jis kvepėjo vyšniomis, bent jau jai. Tai ir buvo viena iš tų asfalto atbrailų, dėl kurios, mes tapome lyg laiko suluošintos varnos, tokios kaip ji. Atsirado iš niekur, iš to pačio reikalo, kaip buvome ir aš ir mes, ir visuma. Mokėjo taip elegantiškai laikyti gralio taurę,kad nei viena mūsų jai neprilygome. Bet tai tebuvo pamaldi davatka, nuolat bergždžiai žiūrėdavo į žemę arba į dangų, taip, tai ir buvo visas nesusipratimas, kerėdavo savo kraštutinumais. Niekada tiesiai, tik į žemę arba į dangų, o buvo išties vertingesnė už ją. Pajutau, kad ją žinau, kad žinome dauguma, bet negalime teigti jog visuma. Čia tiktų ilgoka pauzė susivokimui, kad toks tyras žmogus egzistuoja, vadinom – Debiuzi. Kaip ji atrodė, didelės žalios akys, kaštoniniai plaukai ir kreiva laikysena. Debiuzi raiša ir nuolat vaikščiojo susinėrus rankas ant krūtinės, sukdavo ratus aplink bažnyčią, o sutiktam praeiviui tarsnodavo apie tikėjimo galią. Čia buvo visas nesusipratimas, ji pati netikėjo į Jo buvimą, bet norėjo, kad tikėtų kiti, jai taip pat, kaip ir Glorijai patiko šis vaidmuo, patiko būti šventąja, o Glorijai didele nupuolančia į tragizmą dama. Ar matė jas kartu, nebent tik tada kai išeidavo pasivaikščiot traukinių bėgiais, na aišku tuos bėgius sukurdavo kitų žmonių nepatiklumas, o jie pasibaigdavo tam, kuris nebijojo teisybės. Joms tų bėgių net nebuvo, tiesiog kvailas pesimistinis tikėjimas į reikalingiausius matymus. Tai lokali ir neišdildoma spalva, neįtikėtinas, bet patikimai galingas supratimas apie moteris. Išgirdau numanoma praeivio manęs užvadinimą :
- Debiuzi, aš matysiu daugiau nei mato stiprieji, kurie tik nuotrupom man meta žodžius. Taip tai Dievai galintys man suteikti dar kažkurį laikotarpį egzistencijos. , - aklas, visai aklas pakeleivis, tiesė savo grublėtą ranką, - Debiuzi, manoji Debiuzi, aš dabar tikiu į jį, šiandien mačiau šviesą ir supratau, kad matysiu, kad dar matysiu. Ech, mylimiausioji mano, pabūk prašau dar, pakalbėk su manim, man tavęs reikia.
- Atleiskite , - sutrikęs mano balsas jau turėjo padėti suprasti, kad šio aklojo aš net nežinau, - aš Riva ir jokia ne Debiuzi !!!
Esu isterikė, prakeikta isterikė, na ir gerai, eina jis po velnių, išlindo mat čia kažkoks ,, gražuolis“, bet kadangi buvau išties mažų mažiausiai dvilypė asmenybė iškart pagalvojau ,kad elgiuosi neteisingai ir grįžus atsiprašiau. Visą kelią negalėjau atsitokėti, kad pasakiau atsiprašymą be ironijos ir maivymosi, na tai džiugu, kad pati save stebinu. Kišenėje mėtėsi kažkokia šiukšlė į kurią suvyniojau gumą ir eidama pro miesto laikrodį išmečiau. Ir visada žinojau, kad Jis šalia, tikėjimas man gražino jėgas, kad gebėčiau žengti toliau. Be abejo trikdausi, nes žinau, kad jau greitai aš išvysiu Jėzų, tą tikrąjį jo pavidalą, ne ten kur ant traškučių pakelio ,, Jesus woof“ . Besisveikinančiai mergaitei vėl teko aiškintis,kad mano vardas Debiuzi, ir sumaišė su kažkokia Glorija, bet jai mūsų pokalbis pravers, dabar ji jau žino, kad Dievo žodis ne žudo.
Dabar valdė pirmoji dama , iškelta aukščiau savo arogancijos, tad nebemoku įvardinti tų aukštumų...