Šventa gyvastis
Ar visai nesvarbu, metų laikas koks langus klebena?
Koks bebūtų žmogus, jam sunku atsiplėšt nuo motulės Gamtos.
Tik suvoki lėčiau aplinkybes, kai juslės jau senos,
Kai suprasti imi, kaip svarbu ne paimti, bet duot.
Ir diena po dienos išgirsti savyje darnų ritmą,
Savo vietą randi džiaugsmo giesmę betraukiančiam gyvių chore,
Nes regi šalimais savo kraujo gyvenimą kitą,
Pasirinkt jei valia - ar statybų aikštelė, ar žūtis už idėją kare.
Abejonės nėra nė sekundei - ar būt, ar nebūti?
Be pagiežos skaisti motinystės yra pareiga.
Tu ant rankų imi kaip stebuklą kūnelį gležnutį
Ir pavasariu ošia pati atšiauriausia pūga.
Nebelieka rudens, nevilties ir vidurnakčio šmėklų,
Tik šventa gyvastis tebesnaudžianti šiam pumpure.
Mylimiausi vaikai gimsta žiemą ir rudenį vėlų,
Skelbdami nugalėtojais tėvus už būvį kare.
Ir gyvuos ta gentis, ne karalių kur geba apsaugot,
Lieka ta, kuri gelbsti silpnuosius savus,
Prie senų išminties kur vaikystė paglostoma auga
Ir kur mirt nebaisu, nors gyvenimas toks nuostabus.