Sako, kad eilėraščiais gyvent neverta,
Viskas aprašyta, viskas išlukštenta,
Jau nupjautas gluosnis šalia vartų,
Laiko durys vinimis užkaltos.

Kam pavasarius, kam nerimą jų kelti,
Kur gegužėj rakštimi įstrigo,
Puslapiai suplyšę ir pageltę,
Kažkada širdim rašytų knygų.

Kitas laikas – kitaip žmonės mąsto,
Nežabotą laisvę žodžiams duoda,
Už nuogus jausmus neatsiprašo,
Kad neliktų kaimiški, nuobodūs.

Keičias oras, kyla saulėj audros,
Verda ekstremalų kraujas,
Pasmerkti išnykt poetai graudūs,
Naujai erai - žmogus naujas.

Gal ir taip, o gal tiktai dūkimas,
Šėlsmas laisve lyg vynu apgirtus,
Kai jaunystė godžiai duoklę ima,
Kai tikėjimas savimi tvirtas.

Ką beslėpt, tokia mintis patinka,
Reikia proveržių, drąsių idėjų,
Nepamirštant pasirinkt protingai,
Nepaleist gyvenimo pavėjui.

Tiktai audros audromis ir lieka -
Atūžia, pasiaučia ir nurimsta,
Prieš akis atvėrę seną tiesą -
Praeitis nueina, bet nemiršta.

Meilė, jausmas, tikrosios vertybės
Šimtmečių išbandymų nebijo,
Kiek bebūtų jas žmogus pamynęs,
Čia, kitur, žiūrėk, ir vėl atgijo.