Toks gyvenimas 6
– Kaip gerai, kad atėjai, – su palengvėjimo atodūsiu išpūtė džiaugsmą vaikinas. – Taip ilgai tavęs laukiau. Sutemo. Mačiau tavo tėvuką „linksmą“, maniau kad nebeateisi, neišleis...
– Galvok iš naujo, Feliuk. Aš žmogus savarankiškas: niekas negali nurodinėti, kur eiti ir ką veikti. – Piktai atšovė Regina. Pati pagalvojo, kad Felius vis tik labai teisus. Tiek betrūko, kad visi jos planai nuplauktų padebesiui. O tiek ruošėsi, tiek planavo... Pati Reiškuliui pašeimininkauti pasisiūlė. Bet grįžo tėvas įkaušęs ir... jei ne mažoji Žaneta... Kartais gerai turėti mažą sesę.
– Tu šauni mergiotė. – Vaikinas apglėbė jos liemenį savo ilgom rankom, – tau nešalta, meile mano? – Prispaudė prie savęs ir norėjo pabučiuoti, bet Regina taip jį stumtelėjo, kad vaikinas išleido ją iš glėbio ir nustebęs be žodžių žiūrėjo į ją.
– Koks tu netašytas bernas... – sušnypštė Regina ir nubėgo. Po minutės ji jau sukosi šokėjų būryje su Kęstučiu. Feliksas juos sekiojo pavydo kupinu žvilgsniu ir iki kraujo kramtė lūpas.
Po mergaičių viliotinio, Feliksas, jau spėjęs gerokai paimti „ant drąsos“, demonstratyviai priėjo prie šokančiųjų ir stvėręs Reginą už rankos, išsitempė ją iš aikštelės. Kęstutis dar bandė vaduoti savo šokėją, bet jam kelią pastojo Felikso draugužiai.
– Aš tau parodysiu, kekše tu, kaip iš manęs tyčiotis. Sakei kad mane myli, o šį vakarą net kalbėtis su manim nenori, su Kęstu niekaip neatsiburkuoji...
– Myliu, ir mylėsiu. Tik tave vieną. O kad su kitu šokau, juk neprikibo. Nė su vienu į pašalį nėjau. Jei tavęs nemylėčiau , imčiau šaukti ir tu bematant gautum į kailį už mergaitės skriaudimą. Aš tyliu ir mano lūpos tave bučiuoja. – Regina apsivijo rankomis Felikso kaklą ir, pasistiebusi ant pirštų galiukų, užlipdė bučinį ant jo lūpų, beprasiveriančių naujam priekaištui. Feliksas iš prigimties nemokėjo ilgai pykti, o toks švelnus Reginos elgesys išsklaidė paskutinius pavydo šešėlius. – Einam, Feliuk, iš čia. Aš noriu būti tik su tavim. Tik aš ir tu. Gerai?
– Einam, tik kur?
– Aš žinau puikią vietelę, kur niekas nedrįs nosies kišti. Einam, meile mano. Regina pirmoji pasuko takeliu tarp krūmų. Feliksas sekė paskui, nesusivokdamas, kurion pusėn jį veda. Regina pasukdavo į tokius tankius krūmus, kad vos galėjai prasibrauti arba išeidavo į atviras pieveles, ar staiga po kojų pajusdavai liūliuojančią klampynę. Pagaliau jie vėl išėjo į takelį. Abipus augo krūmai taip arti, kad šakos be gailesčio plakė veidą, rovė plaukus. Smilkiniuose skaudžiai dilgsėjo, akys temo nuo kunkuliuojančio kraujo. Prieky bolavo geidžiamos merginos palaidinė, kuri Feliksą viliojo vis pirmyn ir pirmyn. Jis ėjo, nežinodamas, kur eina. Galvoj sukosi tik viena mintis ir jis besąlygiškai jai pakluso. Šiąnakt Regina bus mano? Negi ir aš būsiu vyras, kuriam nebėra paslapčių? Kokia toji moteris? Kad tik neapsijuokčiau... Regina tokia ūmi, visko iš jos gali tikėtis... Ne, ji mane myli, ji bus mano. Dar šį rudenį atšoksim vestuves... O kam? Ne, tokios aš nevesiu. Tikriausiai jai aš ne pirmas...gal po kiekvienų šokių ja kas nors pasinaudoja, nors negirdėjau... Bet ji taip drąsiai mane vedasi... Tikrai aš jai ne pirmas. Ne, mergele, į žmonas aš tavęs tokios neimsiu, o pamylėti, koks gi durnius atsisakytų... Pamylėti galima, tik ne vesti... Feliksas taip užsisvajojo, kad nepastebėjo priešais išnirusio rąsto, kuris kyšojo iš apšiurusio pastato kampo. Aiktelėjo, griebėsi už kaktos ir susivelniavo.
– Kur tu čia mane po velnių atsitempei? – atsakymo nesulaukęs, atpažino Reiškulio pirtį ir pajuto, kaip nugara nubėgo nejaukus šaltukas. Daug buvo girdėjęs apie tą velnių lizdą, bet bijojo Reginai pasirodyt bailiu ir stengėsi būt ramus. Tuo metu Regina krapštėsi prie durų, tamsoj negalėdama atkrapštyti skląsčio. Pagaliau durys gailiai cypdamos atsivėrė. Padelkė dūmais ir beržo vantom.
– Eikš, čia mūsų niekas neras. – Ištiesė ranką Regina. Feliksas linkstančiom kojom peržengė slenkstį. Viduj tvylojo neperregima tamsa. Net savos nosies galiuko negalėjai matyti. Regina brazdėjo prie tirštai aprūkusio langelio.
– Ką tu ten darai? Eikš pas mane. Aš nieko nematau, dar įgriūsiu į kokią geldą... – drebėdamas sušnibždėjo Feliksas.
– Pakentėk mielasis, aš tik duris užsklęsiu iš lauko. Taip bus atsargiau, Atlanksčiusi vinis, pastatė aprūkusį langelį ant žemės. Truputį pašviesėjo, bent jau langelio kiaurymę galėjai įžiūrėti. – Ateik, tavo ranka ilgesnė, aš niekaip negaliu pasiekti skląsčio.
Feliksas per langelį iškišęs ranką apgrabaliojo skląstį ir ir įstūmė jį į klembės ausį. Atsigręžęs apkabino Reginą, ieškojo jos lūpų, bet surado tik šiltą ausį ir begalę plaukų, kurie užkimšo jam burną.
– Na ir skubi tu. Visa naktis prieky. Geriau pirma langą įstatykim, dar sukulsim netyčia.
Kol Feliksas kuitėsi prie langelio, Regina kažką patyliukais veikė kampe. Užlenkęs paskutinę vinį, apgraibom ėmė ieškoti merginos. Jeigu ji nori pažaisti „katę ir pelę“, prašom, jis pažais. Kas ten blizga? Lyg du jonvabaliai? Klaikiai sukniaukė katinas, kažkas subildėjo. Feliksas sustingo. Gal jis katiną primynė? Po kojom nieko nesijautė. Kažkur kažkas kažką vis dėlto veikė. Vyko kažkoks judėjimas, lyg tolimas lėktuvo burzgesys, lyg neaiškus žvėries narnėjimas...
– Kas tai, Regina, kur tu?! – Baisėdamasis išgirdo, kaip dreba jo balsas, pajuto per kaktą nuvingiavusį prakaito lašą. Rodos praėjo visa amžinybė, kol ant skruostų pajuto švelnias Reginos rankas.
– Tu čia, Feliuk?
– Ten...kažkaas rėkė? Žiba...? – Stenėjo Feliksas, stengdamasis sulaikyti drebulį, o jo dantys tarškėjo, kaip vežimo ratai per miestelio grindinį.
– Ko tu bijai, kvailiuk, pats pabraukei per lango stiklą ir išsigandai to cyptelėjimo. Tikras bailiukas. – Regina priglaudė jam prie peties savo papurusią galvą, ranka atmetė nuo kaktos plaukus, pasistiebusi pakštelėjo į lūpas, pasodino dar galutinai neatsitokėjusį Feliksą ant suolelio. – Nebijok, Reiškulio velnias tai tik Broniaus išmislas. Prigėręs klaidžioja po pelkes ir išsigalvoja nebūtų dalykų. Matai, kad aš nebijau, tai negi tu, vyras, tiki niektauzų plepalais?
– Tai, kad ir Juozas pasakojo... negali visi meluoti...
– Juozas irgi boba. Tik toks skirtumas, kad kelnes nešioja. Nesamo velnio išsigando! Jei bijai, eik. Aš tavęs nelaikau. Nekenčiu bailių!
– Nebijau, Regina, nebijau, bet...
–Tada jokių bet. Pabučiuok mane.
Feliksas glostė Reginos plaukus, svaigo nuo jos artumo labiau, nei nuo degtinės, bet ramybės jam nedavė kažkoks krebždesys kampe. Lyg ne kampe, lyg viršuj, lyg ne. Regina jautė, kad Feliksas bijo ir žinojo savo pranašumą šioje vietoje. Neapsiriko įsiviliodama berną čionai. Bus kaip ji panorės. Reiškulio velnias bus geras jos pagalbininkas. Iš vakaro gerai pašėrusi, kad būtų ramesnis, po rėčka ant plautų pavožė Reiškulio katiną, tikėdamasi jo pagalbos kritišku momentu. Ir spėjo pasinaudoti jo žibančio akim. Suspausdama uodegos galiuką, privertė kniaukti. Atsilygindama už padarytą skausmą, pakišo jam dešros galiuką, kurį Kipšas dabar ramiai doroja.
Reginai patiko Feliksas jau senokai, bet ir Kęstutis jai atrodė visai neblogas. Nė vieno nenorėjo prarasti. O kaip mylėti abu? Ir ji sumanė pramuštgalvišką planą, kurį ir ėmėsi įgyvendinti. Vaikinai, pabuvoję velnio apsėstoje pirtyje, nesigarsins, bijodami apsijuokti, o jinai nieko nepraras. Gerai žinojo, kad kitoje vietoje Feliksas būtų ryžtingesnis ir vargu pavyktų ištrūkti iš jo letenų.
– Regina, kelkim rudenį vestuves. Apsigyvensim mieste. Išsinuomosim kambariuką, būsim kaip ponai...
– Kodėl rudenį? Kodėl ne tuoj pat?
– Dabar tėvas priešinsis. Pats darbymetis. O rudenį niekas manęs nesulaikys. Išvažiuosim...
– O ką tu veiksi mieste? Ten karvių nėra, melžėjų nereiks, ką tu dirbsi daugiau nieko nemokėdamas?
– Nesišaipyk. Matysi susirasiu ir mieste darbo. Tave pasiimsiu.
– Mieste rasi gražesnių už mane.
– Nesakyk taip. Gražesnių už tave visam pasauly nėra.
Feliksas bučiavo Reginą kur papuolė. Galvoje sukosi tik viena mintis, kuri lyg karštu geležiu svilino smegenis, geismo dūmai temdė sąmonę: nebeištrūksi mergužėle šį kartą. Būsi mano nori tu to ar ne. Nekantraudamas atsegė liemenėlę, delnu užčiuopė standžią krūtį.
– Miauuu!!! – vėl suklykė katinas. Regina naudojosi Kipšu, bet nenujautė, kad visus jos planus sujauks nenumatyti įvykiai.
Feliksas pašoko, kaip nuplikytas. Atsišliejęs sienos, sulaikęs kvapą klausėsi įsitempęs, bet nieko daugiau nesigirdėjo. Šiek tiek apsiraminęs, susirado Reginos ranką, suspaudė savo delne, kad mergina net aiktelėjo.
„Gudri esi kaip lapė, bet prieisi liepto galą. Vis tiek šiąnakt busi mano, nors ir dangus griūtų.“ – Pamanė tylom, o garsiai pasakė. – Brangioji...
– Tylėk!... – Sušnypštė Regina. Lauke girdėjosi tolimi balsai. Kažkas ėjo čionai, garsiai kalbėdamiesi:
– Sėskim pasieny ant akmens ir išgerkim, kas dar liko. – Pasiūlė vienas.
– Ne, aš negaliu taip viešoj vietoj. Dar kas pamatys, pasklis kalbos, geriau einam toliau nuo tako, – prašė moteriškas balsas.
– Einam į vidų. Niekas pirty mūsų nematys ir neras. Pasisedėsim ramiai, – pasiūlė trečias balsas. Kiti jam pritarė.
Regina karštligiškai galvojo ką daryti. Įėję neišvengiamai juodu ras, o tada apkalbų neišvengsi nors pasikark. Pakėlė rėčką išleisdama laisvėn katiną. Tas užšoko jai ant pečių, tuo parodydamas, kad nė kiek nepyksta už patirtus nepatogumus. Stumdama kampan rėčką, užčiuopė kailinius. Galvon šovė puiki mintis. Greit išvertė kailinius vilna į viršų, apsivilko, ant galvos užsitupdė vantą ir laukė prie durų, kurių skląstį iš lauko pusės kažkas jau krapštė. Kai tik durys pamažu ėmė vertis, Regina, klaikiai šaukdama, šoko laukan. Parvertė ant slenksčio stovėjusį vyruką. Prunkšdama ir žvengdama, kaip arklys apibėgo ratu aplink apverstąjį ir plasnodama kailinių skvernais, kopėčiomis užsirito ant stogo ir paskui save užsitraukė kopėčias. katinas neišlaikė greičio ir plyktelėjo žemėn.Regina perlipo kraigą, nučiuožė stogu, nušoko žemėn ir dingo tankiuose krūmuose. Pargriautojo draugai stovėjo lyg stabo ištikti. Danguje trumpam prasiskyrė debesys ir blyškus mėnulis, lyg smalsi kumūtė, pažvelgė žemyn. Pro atviras pirties duris, išdidžiai nešdamas iškeltą uodegą, ėjo vienaausis katinas. Ant slenksčio stabtelėjo, apsižvalgė žaliom, fosforinėm akim ir nupėdino vidun. Sugiedojo Reiškulio gaidys. Pasigirdęs kakariekū, tarsi iš letargo pabudino persigandusius naktibaldas. Jie paknopstom, klupdami puolė kas kur. Pargriautasis niekaip neįstengdamas pakilti stačias, keturiomis leidosi per dilgėles, nejausdamas jų skaudžių kirčių – kad tik greičiau nuo tos prakeiktos pirties pabėgti.
Feliksas tūnojo pirties viduje ir nesusivokė, sapnuoja jis ar iš tikrųjų bendravo su Reiškulio velniu. Girgždėdamos suposi durys. Pažemiu dvelkė priešaušrio vėsa. Dangus plėšėsi nuo medžių viršūnių, vieną po kitos gesindamas žvaigždes. Nejausdamas nutirpusių kojų svirduliuodamas pakilo nuo suolo, apsidairė. Jau galėjo įžiūrėti daiktų kontūrus. Aukštai kampe į jį žvelgė du žali žiburiukai. Jie pasiūbavo į šalis ir ėmė palubiu artėti link jo. Vaikinas pajuto, kaip šiaušiasi plaukai ant pakaušio. Rodos, kartu su jais ir kepurė keliasi. Reikia sprukti, kol ne vėlu. Norėjo bėgti, vėju lėkti, bet kojos visiškai neklausė. Žiburiukai vis artėjo, pasigirdo katino murkimas ir jo ranką palietė kažkas švelnus, švelnus. Tarsi spyruoklės pametėtas, Feliksas išsivertė pro duris ir nurūko, kiek tik išgali. Ant pirtelės slenksčio atsitūpė juodas vienaausis katinas. Nusižiovavo, pasilaižė letenėles, atsiprausė ir nukiceno savais reikalais.
Regina, iki tol lindėjusi krūmuose, linksmai kikendama, grąžino pirtelėn daiktus, viską gražiai sutvarkė, kaip buvę, rūpestingai uždarė duris ir patraukė kolūkio fermon, melžti savo žalųjų karvučių.