Niekas į žemę manęs sugrūsti nebando,
Ir į dangų traukti taip pat nesiruošia.
Jei instinktą pamilsiu, žemyn nusirisiu,
Ir tenedrįsta badyti, kad elgiuos
Neteisingai, nes jei pasipirščiau dorybei,
Argi galėčiau didžiuotis, kad puolęs nesu,
Kad vertė nūn išaugo, o kitų subyrėjo.
Intencijų kastuvai sniegą nugramdo
Nuo rytojaus šaligatvių.
Kas lukštena žirnius, pupų neras.
Trokštantis skausmo, turės jo apsčiai,
Kaip ir siekiantis džiaugsmo,
Pasprukti nuo laimės nebemokės.
Ir gėlės, ir piktžolės
Tik laistomos žydi.
Galų gale, visa vis tiek atvirkščiai,
Nei yra parašyta.