- Kodėl, mamut, po valgio taip rūpestingai trupinius renki nuo stalo?
Ar mes duonelės turim per mažai?
Sakei oželį baltus miltus malant.
Gal jau pavargo malt visi ožiai?

- Ne, mielas vaike, duonos mums dabar nestinga,
Tačiau ji visados yra šventa.
Todėl jos trupinius renku pagarbiai, rūpestingai,
Kad iki stalo kepaliuką nešė ne viena ranka:

Valstietis žemę arė, grūdus sėjo, pjovė, kūlė.
Malūnuos pūpso miltų kupini maišai.
Po to tešla išminkyta karštoj krosnelėj guli
Ir tik tada garuoja kepalai.

Juos dar atvežti reikia ant lentynos,
Kad pirktų tie, kas turi pinigų.
Net trupinys nuo alkio puikiai gina,
Darbams jis dirbti  teikia mums jėgų

Ir dar jis leidžia just visų vienybę,
Kieno darbai pavirto duonele.
Kas, kad tu trupinį mažutį atsignybai -
Skanumą sodrų jausi burnoje

Ir augsi didelis, ir būsi toks protingas,
Kad atpažinsi duoną trupiniuos.
Kai juos renki, duonelės nepristinga.
Duonelės kelias baigias tinginiuos.