Ir vėl su manimi žaidi, padykęs vėjau,
Žarstai po kojomis nukritusius lapus,
Tik vakar vakare visus visus sugrėbiau,
Dabar ir vėl nuklojai jais takus.

Gerai gerai, smagu ir mano širdžiai
Pasiaust spalvotam tavo sūkury,
Juk lapų šiugždesy dar ne žiemužė girdis,
Bet pasaka rudens nauja, švelni.

Gal darganoj, vėliau, truputį bus ir liūdna,
Netekus aksominės žalumos,
Jau toks žmogus, kaip ir dangus jis būna
Pažvelgt gražus, bet vis kaskart kitoks.

Pažaiskim, vėjau, šį vaikišką žaidimą,
Kol negini dar vilkstinių lietaus,
Kol klevas auksą dosniai mums dalina,
Stebėdamas, kas pirmas jį sugaus.