Ir keities, ir kaisti

Viskas dings užmaršty - paklydimai, piktumai ir aistros,
Net išnyks tie šašai, kur kas dieną pradrasko buitis,
Kai tik kraujas užsnūs, negebėdamas kaisti ir keistis,
Kai manysi esąs Amžinybėn nevertas įlįst.

Bergždžias darbas spirgėt dėl pražuvusių lūkesčių savo -
Kur valdovų galia, kai muziejuose lieka daiktai?
Štai tirštėja tamsa ir ateina žiema nebalsavus,
Šermenų drobule apdangstydama viską baltai.

Gal išdygs tie grūdai, kur išsprūdo iš mylinčio glėbio,
Nes nors dalį dienų teko būt ne nudžiūvus šaka,
Teko darbus lukštent ir nebuvo kada švęst nei lėbaut -
Juk stebėt privalu, gyvą kraują supilsi į ką.

Po prasmingų darbų visą sielą užlieja ramybė -
Dievo duotas dienas stvėrei godžiai, naudojai dorai
Ir sulieji savy menką mirksnį ir tą Amžinybę,
Prieš kurią grimasas išsigandęs ir silpnas darai.

Ne bėda, jei akmuo užridentas ant kapo bevardis -
Trečioje kartoje nieks net aukso raidžių neskaitys.
Laiko maža mylėt, tad lai trūksta jo klysti ir bartis.
Aš laiminga esu, kad šalia ir keities, ir kaisti.
Nijolena