Mažai svarbiausiam ženklui reikia,
Vos dviejų medžio gabalų,
Kietų, bet šildančių delnų
Ir šventam darbui skirto laiko.

Matyt, graži šių ąžuolų malda,
Net vėjas klausosi nuščiuvęs,
Už lapų virpančių užkliuvęs,
Užlietų kerinčia rudens spalva.

Taip viskas paprasta, kartu ir šitiek daug -
Rankom lieti, jos, rodos, dega,
Bet širdyje kaip niekad gera,
Jog norisi šalia žole mažiausia augt.

Galbūt tiesa, gal tik graži sakmė,
Kad čia, giliai po šaknimis,
Pavargęs guli karžygys,
O ąžuoluos -  valdovo išdidi vėlė.

Veliuona, kalnas, aukštas kryžius.
Stovi, žvelgi... ir taip toli matyti -
Didžiosios Lietuvos vainikas švyti,
Jei mintimis į šimtmečius sugrįžus.

Didybės laikas trumpas, ji trapi.
Gerai, kad nors tikėjimas, sakmė gyvena,
Kuri lietuvio širdžiai duoda peno
Regėt istoriją, trumpam sustojus pakely.